Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: luobas, gvalis, mazgas, uolis, gubus.

Antraštė:

lúobas

Reikšmė:

liurbis, kerėpla

Straipsnelis:

lúobas ‘liurbis, kerėpla’ etimologiškai neturi būti atskiriamas nuo lúobas ‘žievė, karna’, lúobti ‘sunkiai dirbti’ ir kt. […] čia priklauso ir […] lùpis ‘liurbis’.

Šaltinis:

Urbutis 1989a, 51

Antraštė:

lúobas

Reikšmė:

žievė, karna

Straipsnelis:

žr. lupis

Šaltinis:

Urbutis 1989a, 51

Antraštė:

lúobas

Straipsnelis:

[Lie. ir alb. žodžiai, liudijantys šių kalbų leksikos ryšius, ieškotini pirmykštės žemdirbystės, gyvulininkystės bei medžio apdirbimo terminijoje:] ab. labë „Rinde, Kork“ : lie. lúobas „Boumrinde“, toliau r. lubъ „Innenrinde, Borke, Bast“, lo. liber „Bast“: pamatine alb. lyties forma laikytina *laubhos (ide. šaknis *ləubh-/lōubh-), Jokl N., Stud. p. 44.

Šaltinis:

Jokl 1963, 150

Antraštė:

lúobas

Straipsnelis:

[Šie rodop. tarmės leksikos archaizmai iki šiol nebuvo patraukę tyrinėtojų dėmesio:] Rodop. лу̀пка „duobutė, įdubimas, esantis tarp peties ir gerklės“ (БД V 185) – reikšme „platus medinis rėčio lankas, kaukuolė“ siejamas su луп (БД II 201) – yra trm. vedinys, pavadinantis išlenktą, iškilią kūno dalį. Tos pačios šaknies vediniai, kurių reikšmė „kaukuolė“ išskiriami vakarinėje piet. sl. kalbų dalyje: s.-kr. лу̀бина, šiaur. vak. lùbânja, slov. lubánja (Skok II 322). Pradinis šių vedinių kamienas *lub- (< ide. *leubh- „lupti, skusti žievę“) balsių kaita siejasi su *lъbъ (plg. r. лоб bei *lyb- (plg. r. trm. лы́бонь „viršutinė gyvulio staibio dalis“ ir улыбаться ir yra giminiškas su lie. lúobas „eglės, liepos žievė“, lubà „lenta“, la. luôbît „lupti“, luba „karniena, karnos“ (santykis sl. u ~ bl. ō (= lie., la. uo), vietoj lauktino bl. au, nereguliarus) [Фасмер II 526–527, 539; Буга К. Сл.-блт. этимол. РФВ 1914 LXXI 468–469].

Šaltinis:

Куркина 1980 (1982), 22

Antraštė:

lúobas

Reikšmė:

„nerangus, tingus žmogus ar gyvulys“

Straipsnelis:

Be plačiai pažįstamo luobas ‘stora medžio žievė, karna’ [...] LKŽ VII 589 atskirai (kaip homonimas) dar pateiktas trm. lúobas ‘nerangus, tingus žmogus ar gyvulys, gramozdas, kerėpla’. Pirmasis žodis seniai turi tvirtą etimologiją [...] Antrajam žodžiui labai artimi lie. trm. lúopas ‘nerangus žmogus; liurbis’. Šalia pažįstamos interjekcijos luõb (mušimui sparnais nusakyti...) ir lúopt (mušimui, sudavimui reikšti...), lúopt (kritimui, mušimui, metimui žymėti...) [...]. Interjekcijos [...] yra antrinės, pasidarytos šalia paprastųjų žodžių jau buvusių žodžių. Atsiradusios, žinoma, tos interjekcijos galėjo bent kiek prisidėti prie gimtosios kalbos žodžių šeimos tolesnės formalios ir semantinės raidos (plg. vedinius luobsė́ti, lúobsi ‘eiti linguojant’, luopsė́ti, lúopsi ‘su garsu mušti, plakti’..., lúoptelėti ‘suduoti, tvokstelėti’... [50] ir pan.). Vadinasi, lúobas ‘liurbis, kerėpla’ etimologiškai neturi būti atskiriamas nuo lúobas ‘žievė, karna’, luobti ‘sunkiai dirbti’ ir kitų. Žr. Fraenkel 391 t., Pokorny 690 t., Sławski V 327 t.t.

Šaltinis:

Urbutis 1989a, 50–51

Antraštė:

lúobas

Straipsnelis:

Akūtas lie. l-úo-bas ir la. l-uô-bs (: serb. л-у̑-б, plg. lie. l-ù-bos, l-u-bà, pr. l-u-bbo „Brett“) yra atsiradęs dėl metatonijos iš cirkumflekso; tikėtina, kad ne anksčiau nei toje epochoje, kai lietuviai ir latviai vartojo monoftongizuotą uo iš u-diftongo.

Šaltinis:

Мажюлис 1967, 31