Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: siela.

Antraštė:

síela

Reikšmė:

Seele

Straipsnelis:

žr. dūšia

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1992, 157–158

Antraštė:

si̇́ela

Straipsnelis:

Lie. si̇́ela (retai senuosiuose raštuose), pr. seilin (acc. sg.) ‘uolumas, jausmas’, seilisku ‘ištikimybė, pagarba’, nosēilis ‘dvasia’ (beveik išimtimis; tik Swints Nosēilis ‘Šventoji dvasia; Spirito Santo’). Fraenkel II 781 t.; Trautmann 423, 386; Endzelin 245, 216; Pokorny 889–891, ypač 890. LKŽ XII 518 t., 520–523 (si̇́ela, vediniai ir dariniai): nėra distribucijos problemų. Pirmiausia lyginama su slavų kalbomis: s. sl. sila, s. r. sila, r. sila, le. siła ir t. t. ‘jėga, galia’ ir dar su s. isl. seilask ‘kiek galima ištiesti rankas; ką nors daryti iš paskutiniųjų’, nors pagal šaknį galbūt galime susieti su lie. seĩnyti ‘būti vienodo lygio, prilygti kam’ (Fraenkel II 771) bei su s. air. sín- ‘(į)tempti, ištem̃pti, driẽktis; eiti link’, bet kitos hipotezės yra dar mažiau patikimos.Vis dėlto aišku, kad kalbama apie pirmykštį baltų epochos žodį, kuriam tikrai nelengva nustatyti pirminę semantinę vertę. Remdamiesi paliudyta įprasta prūsų bei senesne lietuvių kalbos forma (be to, plg. si̇́eloti, kuris šiandien dar turi reikšmę ‘turėti didelį rūpestį; [156] krimstis, graužtis, liūdėti’) galime pasakyti, kad jis yra to paties baltiško si̇́ela tipo, kuriuo ne geriausiai aiškinama dvasinės įtampos padėtis ir kuriam lyginant su slavų kalbomis, hipotetiškai galima pirminė reikšmė ‘vitalinė jėga’. Tačiau šio žodžio padėtis yra ypač sudėtinga ne tik proistoriniu,bet ir lietuvių kalbos požiūriu: iš tikrųjų epochoje, artimoje dabartinei, įgavo reikšmę ‘dvasia, siela’, kuriai tapus įprastine, šis žodis pakeičiamas (bent jau iš dalies) slavizmu dūšià; paskolintu iš le. dusza (Fraenkel I 114; LKŽ II² 925 sg.), esančiu ne tik senuosiuose raštuose, bet paliudytu (dargi jei ne daugiau nei raštų kalboje) ir dabar tiek psichologine, tiek religine reikšme. [157]. Matome, kad toks padėties sudėtingumas dar problemiškesnis žodžio si̇́ela atitikmeniui nustatyti latvių kalboje. Vadinasi, kaip ir kitais atvejais, turime apsiriboti ir konstatuoti senesnio baltų epochos žodžio netekimą šiame areale ir jo išlikimą lietuvių ir prūsų kalbose.

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1992, 156–158

Antraštė:

si̇́ela

Reikšmė:

uolumas, įkarštis [?]

Straipsnelis:

S. air. veiksmažodinis i- kamienas sín- ‘ištempti, ištiesti, rodyti, ištiesinti’, praes. 3 sg. (su obj. pron. priesaga) sínith-i ‘jis išsitiesia’, praet. 3 sg. sínis ‘jis iškišo (liežuvį). Palyginti seniai Lidén, BB 284, susiejo su šaknimi *sei̯-, *sei, *sī̆- ‘judinti, siųsti’, lie. si̇́ela ‘uolumas, įkarštis’, ne-seĩnyti ‘nepasiekti’, s. sl. sila ‘jėga’ ir t.t.

Šaltinis:

Vendryes LEJA, s113

Antraštė:

si̇́ela

Straipsnelis:

[Pateikiu žodžius (jeigu jų šaknis gerai žinoma ir kitose ide. kalbose, pastarieji žodžiai rašomi skliausteliuose), būdingus vien tik sl. ir bl. kalboms :] Lie. si̇́ela (Būga Aist. St. I 82) = serb. sȉla.

Šaltinis:

Endzelīns DI II, 343

Antraštė:

si̇́ela

Straipsnelis:

Pr. seilin (acc.) 71₁₂₉ ‘Fleiss’; plur., acc. seilins 29₁₃₂ ‘Sinne’: nosēilis, lie. siela ‘Gewissen’ Būgos Aist. Stud. 23 bei 82 ir sl. sila ‘jėda, valdžia’, žr. Trautmann BSl. Wrtb. 252 t. bei Walde Vrgl. Wrtb. II 460 t.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 302

Antraštė:

síela

Straipsnelis:

[Aptariama semantinė būdvardžių motyvacija slavų kalbose.] Lie. síela, dar plg. pr. seilin, atsirado iš ide. *sēĭ-lā- : *sēĭ-li-, kilusio iš kamieno sē(i̯)- : se(i̯)- (Vasmer II 624; Snoj 1997, 566-567), yra gretinamas su prasl. *sila, iš kurio atsirado *silьnъ.

Šaltinis:

Jakubowicz 2003, 403-404