Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: almėti, jaksė, vėras, germė, liulė, perlenkis, buriukas, tututis, stiprus, klumbis, balsas, alavas, tumsa.

Antraštė:

almė́ti

Reikšmė:

bėgti, srūti, tekėti

Straipsnelis:

W. Thomas toch. lytį B ālme ‘šaltinis, ištakos, šulinys’ skaido į intensyvųjį priešdėlį *ā+lₑmo-s [7 išn.: Thomas, W., Die Erforschung des Tocharischen (1960–1984), 1985, 122]. Pastaroji tocharų leksema veikiau atitinka „alteuropäische“ hidronimus *almā, *almos [8 išn.: Georgiev, Introduction to the history of the IE Languages, 1981, 350–351, 177]. Plg. dar lie. almėti ‘bėgti, srūti, tekėti’, al̃mė ‘pūliai’ [9 išn.: Топоров ПЯ A–D, 76–77]. Čia priskirtina ir het. alalam(m)a-, alalima-, jei šio het. žodžio reikšmė ‘upės vaga’ (plg. J. Tischler, Heth. etym. Glossar I, IBS 1977, XX, 13).

Šaltinis:

Blažek 1988, 7–8

Antraštė:

almė́ti

Reikšmė:

tekėti, sroventi, sunkti

Straipsnelis:

V. Blažekas (Blažek 1988, 7–9) teisus, siūlydamas toch. B ālme ‘šaltinis, šulinys’ gretinti su senaisiais europiečių hidronimais *almā, *almo, lie. Al̃mė (greta al̃mė, almės ‘kruvini pūliai’, almėti ‘tekėti, sroventi, sunkti’), Al̃menas, Al̃majas, Almajà, la. Al̃mji, Almale (kurš. Almalen), pr. *alm- lytyse Almoyn, Almoy greta trak. Almus, Almo [Топоров ПЯ A–D, 76–77; Blažek 1988, 7–8; Thomas, W., Die Erforschung des Tocharischen (1960–1984), 1985, 122] Minėtųjų hidronimų bendraeuropietišką kilmę rodo ir (pažymėta V. Blažeko) het. lytis alalima-, alalam(m)a- ‘upės atsišakojimas, griovys’ (senąjame hetitų-akadų žodyne (KBo I 35) het. ID-aš alalimas aiškinamas akadų žodžiu hatidu [hattitu] ‘atsišakojimas’; KUB XXXVI 68 I 9 ta pačia reikšme pavartota ÍD-aš alalammaš, plg. tą pat junginį, rekonstruojamą KBo XVII 1 II 23); hetitų kalboje žodis vartotas dirbtinio drėkinimo terminologijoje (reduplikacija alali-ma gretinama su s. arm. ołoł- ‘potvynis’, ołołanem ‘užpilu vandeniu’ [Puhvel, Hittite Etymological Dictionary, I–II, 1984, 28]). Galima manyti, kad het. alala/i-ma-, toch. B āl-me yra senas darinys, reiškiantis vieną iš specialių vandens telkinio pavadinimų, kuris senovės europiečių vartosenoje, atsisakius dirbtinio drėkinimo, išliko tik kaip natūralių vandens baseinų pavadinimas.

Šaltinis:

Иванов 1986 (1988), 59–60

Antraštė:

almė́ti

Straipsnelis:

žr. obuolys

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 69

Antraštė:

almė́ti

Straipsnelis:

Abejonių kelia lie. almė́ti ir toch. ālme ‘šaltinis, ištakos, šulinys’ ryšys. Jei semantiškai sieti juos ir galima, tai tam trukdo vokalizmo skirtumas, be to, daugiau šaknies *alm- / *elm- veiksmažodžių kitose kalbose nėra. Todėl čia greičiausiai yra ide. *el-, *ol-, baltų išplėsta plėtikliu -m-.

Šaltinis:

Jakulis 2004, 147–148

Antraštė:

almė́ti

Reikšmė:

sunktis, varvėti, pūliuoti; sroventi; bėgti, garmėti

Straipsnelis:

Veiksmažodis išplėstas vienu konsonantiniu plėtikliu. Bazinė ide. šaknis *el-, *ol- ‘feucht sein (drėgnam būti)’. [13. Kuriuo laikotarpiu pridėtas plėtiklis -m-, ar baltiškuoju ar ankstesniu, neaišku]. Šio veiksmažodžio išplėstos šaknies vedinių yra kitose indoeuropiečių kalbose: toch. B ālme ‘šaltinis, ištakos, šulinys’, het. alalima-, alalam(m)a ‘upės atsišakojimas, griovys’, trak. Almus, Almo, lie. hidronimai Al̃mė, El̃mė, Almajà ir kt., la. hidronimai Al̃mji, Almale, pr. Almoyn, Elme.

Šaltinis:

Jakulis 2004, 231