Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
žr. galas
Šaltinis:
Smoczyński 1982, 221
Antraštė:
galva
Straipsnelis:
[Kalbama apie lenkų-„jotvingių“ (?) žodynėlio leksiką. Teigiama, kad: 1) žodynėlio išeities taškas – lenkų kalba; 2) kalba-tikslas – rytų baltų dialektas; 3) kalba-tarpininkė – (šiaurės) rytų jidiš.] głowa – kałfa (siejamas su lie. galva) įsivaizduojamas tik žydų (jidiš) kalboje, plg. vok. Gevatter – kwater, gegen – kejn [M. Mieses. Die jiddische Sprache, Berlin-Wien, 1924].
Šaltinis:
Schmid 1986, 277
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Pr. galwo ‘noselė, priešakys’ (avalynės ar kojos), ‘galva’, taip pat galbo, gaulko, gallu, gallū (*galvā > *galvū > gallū). ‘Noselės’ reikšme galwo tiksliai siejasi su r. trm. (arch.) го́ловы, голо́вки ‘puskojinės’, голова́ ‘batų galvutės’ ir pan. Pr. galv- ‘galva’ (pergalwis) tiksliai atitinka lie. galvà, la. gal̂va, sl. *golvà (*gol̂vǫ) iš *ghōlu̯ā́ : r. голова́, br. галава́; le. głowa, luž. a. hłowa, luž. ž. głowa, č., slovk. hlava; s. sl. ГЛАВА, bulg. глава̀, mak. глава, s.-kr. гла́ва, slov. glȃva, arm. glux [148] (> *gholu-k(h)o- arba > *gal- ‘plikas’). Svarbu yra rasti šio žodžio vidinius ryšius. Atrodo, teisus yra Karaliūnas (Balt. 1970 VI, 47–48;taip pat plg. Чекман, siedamas galvos pavadinimą su žodžiu, reiškiančiu galą (lie. gãlas, la. gals, plg. pr. gallan ‘mirtis’) [149] ir toliau susijusiu su reikšmėmis ‘gelti’, ‘aštrus’ ir pan. Paralelė galėtų būti toch. B āśce ‘galva’ : āke ‘galas’, toch. B āk ‘t. p.’ (šalia ide. *ak’- ‘aštrus’ ir t. t.). Svarbu dar nurodyti, kad žodis galva turi archajinių reikšmių, siejančių jį su tiesioginiais galo ir pradžios, ištakų, ašmenų, viršūnės, viršutinės dalies ir pan. reikšmėmis.
Šaltinis:
Топоров ПЯ E–H, 147–151
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
galwo E. 504 ‘vorvues’ (= ‘Vorstück, Kopfstück am Schuh, der den vordern Teil des Fusses bedeckende Teil des Schuhs’; Nesselmannas Thes. 42 primena r. голова su panašia reikšme) [ir kt.] : lie. galvà, la. gal̂va, s. sl. ГЛАВА, r. голова́ ir kt., apie tai žr. ME s. v. galva, Szober Prace filolog. XIV 606 bei Walde Pokorny I, 537.
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 216
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Plg. pr. (E 504) galwo ‘bato viršutinė dalis’ ir E 68 glawo ‘galva’. Dar plg. lie. viršù-galvis ir añt-galvis (knygos, laikraščio) bei pr. E 78 per-galwis ‘pakaušis’.
Šaltinis:
Смочиньский 1987 (1989), 25
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
[Tarp nostratinių kalbų pavyzdžių su veliariniu uždarumos priebalsiu *g žodžio pradžioje:] 6.17. ide. *gholH- arba *gᵘ̯holH- ‘galva’ (arm. glux, lie. galvà, s.-kr. gláva Vasmer REW I 286; Fraenkel LEW 132) – sem.-cham. *glgl (reduplikacija) ‘galva’ (s. žyd. gulgolȩt, s. egipt. ḏ?ḏ?). (Vietoj klaustukų čia turėtų būti panaši raidė ɔɔ, t.y. dvi ɔ viena virš kitos).
Šaltinis:
Иллич-Свитыч 1966 (1968), 333
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Baltų kalbų galvos pavadinimo *galvā́ ryšys su bl. *gala(n) ‘das Ende’, pasikartodamas ir kitose ide. bei neide. kalbose, yra gana aiškus. Manoma, kad prabaltų dialektuose galvos pavadinimas buvo moteriškosios giminės u (arba ū) kamieno daiktavardis *galus (arba *galūs). Kad greta o-kamienio *gala(n) ‘das Ende’ prabaltų dialektuose buvo u-kamienis *galu- ‘galas, viršūnė, galva’, leistų manyti prielinksnis galù (veikiausiai grynas u-kamienis). [207] Vedinio šaknies balsis buvo pailgintas (*galu- / *galu̯a *galu̯e- → *gālu̯ā). [208]
Šaltinis:
Karaliūnas 1977a, 207–208
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Garsų pakitimas iš va į vu (> u̯u > u) yra Enchiridione matomas tokiuose prūsų žodžiuose: […] pr. gallū, gallu ‘galva’ : lie. galvà. [8 išnaša]
Šaltinis:
Smoczyński 1989b, 311
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Armėnų-baltų-slavų izoglosos: […] arm. glux ‘galva’ – lie. galvà, la. gal̂va, prasl. *golva.
Šaltinis:
Сараджева 1987, 25
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
[Pateikiu žodžius (jeigu jų šaknis gerai žinoma ir kitose ide. kalbose, pastarieji žodžiai rašomi skliausteliuose), būdingus vien tik slavų ir baltų kalboms:] lie. galvà = r. голова́.
Šaltinis:
Endzelīns DI II, 341
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
žr. kalnas
Šaltinis:
Puhvel HED III, 11
Antraštė:
galva
Straipsnelis:
Ide. kalbose žodžiai, žymintys sąvoką ‘galva’, etimologiškai dažnai siejami su sąvokomis ‘viršūnė’, ‘kaušas’, ‘plikas’ ir t. t. Daugelio ide. kalbų žodžiai, žymintys šią sąvoką, kilę iš tos pačios ide. šaknies *k’er-, kaip ir žodžiai, žymintys sąvoką ‘ragas’. Kitas šaltinis, iš kurio kilo kitų ide. kalbų žodžiai, žymintys galvą, yra ide. *kap- ‘galva; rutulys’. Lie. galva, la. galva, s. sl. glava ir t. t. – baltų-slavų bendrybė – giminiški s. sl. golŭ ‘nuogas, plikas’, r. gol ‘t. p.’; v. a. kahl ‘plikas’. Semantinė raida: ‘plikas’ → ‘kiaušas, kaukolė’ → ‘galva’. Pvz. dar lotynų kalboje lo. calva, calvāria ‘kaukolė’ < calvus ‘plikas’.
Šaltinis:
Buck 1949, 213
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Visoms slavų kalboms pažįstamas prasl. *golvà (acc. *gõlvǫ) [s. baž. sl. glava, s.-kr. gláva, le. głowa ir t. t.] bei visose baltų kalbose fiksuojami prabl. *gālu̯ā- tęsiniai (lie. galvà, la. gal̂va, pr. gallū ‘galva’) esą liudija apie senuosius baltų-slavų kalbinius santykius (intonacijos skirtumas ryškus: prabl. ilgasis diftongas āl, prasl. atspindi pirmykštį trumpąjį ăl [veikiau ŏl]). Iš ide. kalbų bl.-sl. *gā̆lu̯ā- atliepia vien arm. glux ‘galva’ (manoma, kad iš prolytės *ghōlū-ko-). Manau, kad ši lytis – tai baltų-slavų-armėnų izoleksa, nors O. Szemerenyi (žr.: Kratylos II 1957, 121) tam prieštarauja. Bl.-sl. *gā̆lu̯ā- (akivaizdų derivatą) siūloma aiškinti dvejopai: 1) sieti su praide. adj. *golo- // *golu- ‘plikas, nuogas’ (plg. sl. golъ, vak. germ. *kalu̯a-, s. v. a. kalo, s. ang. calu, ang. callow ‘plikas, beplunksnis’; la. gāla ‘plikledis, Glatteis’, gàle f. ‘plonas ledas’) [plg. Pokorny 349–350]; 2) bl.-sl. *gā̆lu̯ā- gretinti su prasl. *žely ‘vėžlys’ bei gr. χέλῡς (plg. dėl prasl. *žely: r. baž. sl. žely, s.-kr. žȅlva, č. želva, [102], le. žólw [ir kt. pvz.]. Pirmoji bl.-sl. *gā̆lu̯ā- etimologija suponuoja tokį semantikos kitimą: ‘plika (ar nuskusta) galva’ → ‘galva’ (Sławskis yra pateikęs šitokiai raidai paralelių iš lenkų kalbos tarmių). Kadangi germ. *kalu̯a-, fiksuojamas tik vakarų germanų kalbose (ko gero, būsiąs skolinys iš lo. calvus), tai pirmoji bl.-sl. *gā̆lu̯ā- etimologija sumenkėja. Siūlau remtis prielaida, kad gali egzistuoti etimologinis ryšys tarp *golva ir *žely (plg. F. Sławski, SEJP 3, 293; Trubačiovas [ESSJa 6, 221] iš esmės tam pritaria), plg. r. čerep ‘kaukolė’ – čerepaxa ‘vėžlys’ [ir kt. pvz.]. Man rodos, kad bl.-sl. *gā̆lu̯ā- (t. y. praide. *ghō̆lu̯ā- yra vr̥dhi tipo pirminis adj., pamatuotas *g̑helū- ar veikiau *g̑holū-?; pastarasis o-vokalizmo variantas būtų galimas, jeigu daiktavardis * g̑helū- remtųsi praide. šaknimi *g̑hel- ‘geltonas, žalias, pilkas ar žydras, su kuria siejais lie. žãlias, la. zaļš, pr. saligan ‘grün’, sl. zel-enъ (toks spėjimas gana tikėtinas turint omenyje vėžlio šarvo spalvą). Reguliarus vr̥dhi vedinys, reiškiąs ‘vėžlys’, besiremiąs *g̑holū-, būtų *g̑hōlu̯ó/á- (žodžio pradžios balsis pailgėja); [102] trumpąjį prasl. archetipo *golvà diftongą laikytume antriniu. Taigi reziumuojame: 1) *g̑hé/ólū- // *g̑hlū- ‘kas nors žalia; žalias (padaras)’ → ‘vėžlys’; 2) *g̑hōlu̯ā́- *g̑holu̯ā́- ‘(vėžlio) šarvas’ → ‘kaukolė’ → ‘dubuo, dubenėlis’ → ‘galva’. Krenta į akis, kad praide. palatalinis prieb. *g̑h- (plg. gr. χέλῡς nepakinta į bl. ž, sl. z. Manome, jog *gā̆lu̯ā- veikiausiai yra baltų-slavų kentuminis skolinys, panašus į *kāru̯ā- ir kt. Suprantama ir prasl. *žely ‘vėžlys’ taipogi yra kentuminis elementas.
Šaltinis:
Gołąb 1987, 101–103
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
žr. galvijas
Šaltinis:
Smoczyński 1982, 226
Antraštė:
galvà
Reikšmė:
viršutinė (žmogaus) ar priekinė (gyvulio) kūno dalis
Straipsnelis:
Yra pedėm abejotini siūlymai het. hala- (c.) ‘galva, kaukolė, makaulė’ sieti su lo. collum ‘kaklas’, lie. kálnas ‘aukštas žemės pakilimas’ (taip – H. Holma, Journal de la Société finno-ougrienne 33.1: 38 [1916]), ir su lo. calva ‘kaukolė, makaulė’, lie. galvà ‘viršutinė (žmogaus) ar priekinė (gyvulio) kūno dalis’ (pirmą sykį siūlė Hrozný, SH 43).
Šaltinis:
Puhvel HED III, 11
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
žr. geležis
Šaltinis:
Топоров ПЯ E–H, 200–203
Antraštė:
galva
Straipsnelis:
žr. geležis
Šaltinis:
Трубачев 1957a, 32–33
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
[Arm.] glux, glxoy ‘galva’. [Lit.:] [...] Pedersen, KZ, XXXIX, 1906, 252; Walde Pokorny I, 538; Meillet Esquisse² 159, ypač 36. Arm. žodis arčiausiai susijęs su lie. galvà, la. galva, s. bažn. sl. glava (s.-kr. gláva, r. golová ‘galva’). Baltų kalbų žodžių priegaidė kalba giminystės su arm. glux naudai [31 išn.: plg. Trautmann BSW, 77]. Vis dėlto arm. žodis savo pamatine forma *ghōlu-kho- stovi atskirai, atokiai nuo baltų ir slavų giminaičių. Arm. glux sufiksas nurodo žodį buvus ekspresyvų.
Šaltinis:
Solta 1960, 298
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Pr. gallū ‘galva’, veikiausiai fonetiškai išsirutuliojęs iš *galvū, su lie. galvà, la. galva, be abejonės, vestinas iš bl. *gālvā́ (lie. sg. acc. gálvą), su kuriuo iš dalies gretintinas sl. *galvā́ ‘galva’ (su trumpuoju šaknies balsiu); be to, dar čia sietinas arm. glux ‘t. p.’ (kilęs iš *ghōluko-).
Šaltinis:
Euler 1983, 33
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
J. Mikola (BB 1895, XXI, 224–25) siūlė lie. galvà, la. gal̂va, pr. galwo, gallū sieti su lie. gãlas, la. gals „das Ende; die Spitze (...)“, pr. acc. sg. gallan „mirtis“, lie. gélti, la. dzel̂t. Dėl žodžių darybos plg. lie. narvà : nãras : nérti, sparvà : spãras : spìrti. Ryškias semantines paraleles rodo TB āśce „galva“ (< *aḱ-sti- = lie. akstìs, akštìs „duriamasis ginklas, iešmas; smailus pagaliukas, kartelė (...)“), kuris siejamas su TB āke, TA āk „galas“, ir TA śpāl „galva“, gr. κεφαλή „galva“, kuris siejamas su go. gibla „frontonas, status namų kampas; sienos, bokšto dantis“, s. isl. gafl „status namų galas; salos išsikišimas, smailuma“, s. v. a. gibil „frontonas, status namų galas; ašigalis“.
Šaltinis:
Karaliūnas 1970c, 47–48
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Jotvingių kałʃa ‘galva’, plg. lie. galvà, la. gal̂va, pr. galwo.
Šaltinis:
Zinkevičius 1985b, 74
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Lie. galvà, la. gal̂va, pr. gallū, gallu, galbo, galwo, glawo. Etimologiškai giminingi: s. sl. glava, s.-kr. gláva, le. głowa, r. golová, acc. sg. gólovu ‘galva’, arm. glux ‘galva’. Taip pat: s. sl. golŭ ‘nuogas, plikas’, r. gólyj ‘nuogas, plikas’, s. ang. calu ‘nuogas, plikas’. Ide. *gal- ‘nuogas, plikas’. Artimiausi giminiški žodžiai šiai formai (galvà) yra slavų kalbose.
Šaltinis:
Steinbergs 1996–1997, 26
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
žr. varna
Šaltinis:
Poljakov 1997, 65–66
Antraštė:
galvà
Reikšmė:
Kopf
Straipsnelis:
Slavų prokalbės CoRC tipo fonemų junginiai dėl atvirų skiemenų tendencijos daugumoje slavų kalbų pakito, t. y. sukeičiant fonemas vietomis uždari skiemenys virto atvirais: plg., pvz.: sl. *golva > le. głowa […]. Pirminę fonemų tvarka rodo baltų kalbų atitikmenys, plg. lie. galvà ‘Kopf’. […] Medžiaga: […] lie. galvà, sl. *golva, le. głowa, slovk. hlava, ukr. holová […]. Dar žr. varna, barzda, šarka, karvė, talka, balna
Šaltinis:
Hill 2010, 104–105
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
[Tyrime bandoma pritaikyti glotochronologijos metodą baltų ir slavų kalboms.] 38 protoslavų/protobaltų *galva/galvā, br. halava, ukr. halova, r. golova, lie. galvà, la. galva, pr. galwo.
Šaltinis:
Novotná, Blažek 2007, 335
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Apeliatyvai lie. dial galvỹs//gal̃vis ‘savaime pasidariusi kūdra senos upės vagoje’ (LKŽ III 85; plg. Vanagas LHEŽ 105), t. y. ‘kūdra, pasidariusi iš buv. upės duburio’ suponuoja būdvardinį subst. (mobile) bl. *galvja- (i̯o-kamienį neutr.) ‘tai, kame yra duburių, kur duburinga’ – vedinį (matyt, oksitonišką) iš adj. (o/ā-kamienio) bl. *galva- ‘duburingas’ (neutr.). Iš pastarojo greta subst. bl-sl. *galvā́ ‘išsikišimas, galva’ > lie.-la. *galvā́ (su metatoniniu šaknies akūtu iš cirkumflekso). Iš jo taip pat kilo ir sl. *galvā ‘t. p.’ > serb. gláva/glãvu, r. го́лову ir kt. Neaišku, kokią šaknies priegaidę turėjo pr. galwo ‘galva’ (< *‘išsikišimas…’). Plg. galvỹs.
Šaltinis:
Mažiulis 2006, 509–510
Antraštė:
galvà
Reikšmė:
Kopf
Straipsnelis:
[-u̯o-kamieno pirminiai būdvardžiai yra paliudyti su visais laipsniais, pvz.:] s. ang. calu, s. v. a. kalo < germ. *kalwa- ‘kahl’ (sudaiktavardėjęs yra lie. galvà ‘Kopf’, plg. Heidermanns, Etymologisches Wörterbuch der germanischen Primäradjektive, Berlin-New York, 1993, 329).
Šaltinis:
Casaretto 2004, 158
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Slavų kalbų moteriškosios giminės a. p. c, cₐ žodžių atitikmenys lietuvių kalboje yra 3 arba 4 kirčiuotės, plg. lie. galvà, acc. sg. gálvą (a. p. 3) = sl. *golva̍, gȏlvǫ (a. p. c) […].
Šaltinis:
Fecht 2010, 194
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Vienas svarbiausių A. Meillet nuopelnų slavų akcentologijai yra jo pastebėjimas, kad lietuvių kalbos mobiliojo kirčio akūtinės šaknies žodžiai slavų kalbose atitinka mobiliojo kirčio žodžius su cirkumfleksine šaknimi, plg., pvz., r. nom. sg. golová, acc. gólovu vs. le. galvà, gálvą.
Šaltinis:
Olander 2009, 20
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
F. Sedláčekas teigė, kad baltų-slavų kirčio mobilumas atsirado dėl ikibaltoslaviškojo kirčio atitraukimo – savotiško „atvirkštinio“ Saussure’o dėsnio: jei galūnė buvusi cirkumfleksinė, kirtis buvęs atitrauktas į pirmąjį žodžio skiemenį, kuris dėl to irgi gaudavęs cirkumfleksinę priegaidę. […] Pasak Sedláčeko, šaknies akūtinė priegaidė buvusi dėsninga tik nuo seno šaknyje kirčiuotuose žodžiuose, o baltų ir slavų kalbų mobiliojo kirčiavimo žodžiams buvęs būdingas cirkumfleksas. Nors ši teorija gerai paaiškina cirkumfleksą, pvz., formoje štok[avų] acc. sg. glȃvu, jai prieštarauja mobiliojo kirčiavimo žodžių su akūtiniu šaknies balsiu egzistavimas lietuvių kalboje, pvz., galvà a. p. 3.
Šaltinis:
Olander 2009, 23–25
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
R. Feldsteinas disertacijoje The prosodic system of Common Slavic (1973) teigė, kad po Hirto dėsnio į šaknis, kuriose buvęs apofoninis ilgasis balsis arba vokalinis laringalas, pvz., *gʰoləu̯-, oksitoninis kirtis atitrauktas į šaknį tais atvejais, kai galūnėje nebuvo balsio ilgumo, ir taip susiformavo akcentinė kreivė, matoma lietuvių kalbos 3 kirčiuotėje: nom. sg. galvà su akūtine (ilga) galūne, bet acc. gálvą su cirkumfleksine (trumpa) galūne.
Šaltinis:
Olander 2009, 38
Antraštė:
gálvą
Straipsnelis:
žr. duktė
Šaltinis:
Olander 2009, 41–42
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
žr. duktė
Šaltinis:
Olander 2009, 43
Antraštė:
galvõn
Straipsnelis:
žr. liepa
Šaltinis:
Olander 2009, 103–104
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Kaip parodė J. Endzelynas, galima pastebėti reguliarius atitikimus tarp latvių kalbos žodžių šaknies priegaidės ir atitinkamų lietuvių kalbos žodžių kirčiuotės. […] Latvių kalbos žodžiai su laužtine priegaide šakniniame skiemenyje atitinka lietuvių kalbos 3 kirčiuotės žodžius, pvz., la. gal̂va, lie. galvà a. p. 3.
Šaltinis:
Olander 2009, 118
Antraštė:
gálvą
Straipsnelis:
A. Meillet buvo pirmasis atkreipęs dėmesį į tai, kad nemažai lietuvių kalbos mobiliojo kirčiavimo akūtinės šaknies žodžių slavų kalboje atitinka mobiliojo kirčiavimo žodžius su cirkumfleksine šaknimi, pvz., lie. acc. sg. gálvą, sū́nų vs. štok. acc. sg. glȃvu, nom. sg. sȋn a. p. c. Stangas nelauktiną slavų priegaidę aiškino kaip atsiradusią dėl analogijos su žodžiais su nuo seno neakūtine šaknimi. Laikantis nuomonės, kad mobiliojo kirčiavimo paradigmos žodžių formos ne su kirčiu galūnėje buvusios bekirtės baltų-slavų ir slavų prokalbėse, šį reiškinį galima interpretuoti kaip akūto ir cirkumflekso neutralizaciją nekirčiuotuose skiemenyse slavų prokalbėje.
Šaltinis:
Olander 2009, 130–131
Antraštė:
gálvą
Straipsnelis:
Baltų-slavų prokalbėje šių žodžių pirmieji skiemenys buvo prozodijos požiūriu skirtingi dėl dvejopos priešpriešos (akūtas vs. cirkumfleksas ir kirčiuotas vs. nekirčiuotas): […] 3) prabaltų-slavų *ˌgāˀlu̯ān : lietuvių gálvą a. p. 3 : latvių gal̂vu : praslavų *ˌgālu̯ān a. p. c : bendrosios slavų *gȏlvǫ a. p. c […]. Dar žr. liepa, vieta, žiema
Šaltinis:
Olander 2009, 148–149
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
Dėl vadinamojo „mobilumo dėsnio“ epochoje prieš susiformuojant baltų-slavų prokalbei aukštesnis tonas paskutinėje žodžio moroje pažemėjo ir atsirado vadìnamosios fonologiškai nekirčiuotos formos mobiliõjoje baltų-slavų akcentinėje paradigmoje, pvz., […] ā kamieno nom. pl. ide. *gʰoləu̯áh₂as > *gāˀlu̯aˈas > bl.-sl. *ˌgāˀlu̯ās > lie. gálvos, praslavų *ˌgālu̯ū (bendrosios slavų *gȏlvy). Kita vertus, galūnės kirtis išlaikytas formose, kur kirtis buvęs ne paskutinėje moroje, pvz., ā kamieno nom. sg. ide. *gʰoləu̯áh₂ > *gāˀlu̯ˈaaˀ > bl.-sl. *gāˀlˈu̯āˀ > lie. galvà, praslavų *gālˈu̯ā (bendrosios slavų *golvà); ā kamieno dat. pl. ide. *gʰoləu̯áh₂mos > bl.-sl. *gāˀlˈu̯āˀmas > lie. galvóms, praslavų *gālˈu̯āmu (bendrosios slavų *golva̋mъ). Dar žr. langas
Šaltinis:
Olander 2009, 155–156
Antraštė:
galvà
Straipsnelis:
[Pristatant sutartinius slavų prokalbės formų rašybos dalykus, minimi kai kurie baltų ir slavų kalbų leksikos atitikmenys.] Sl. *gVlva (plg. lie. galvà – s. sl. glava, r. голова, č. hlava).
Šaltinis:
Orr 2000b, 7

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas