Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vemti.

Antraštė:

vémti

Straipsnelis:

Pr. wyms – taip taisau wynis. Gr. 16 ‘spei!’: lie. vémti, lo. vomere ‘vemti’, s. i. vamiti ‘(jis) vemia’ ir kt. žr. Walde Vrgl. Wrtb. I 262. Dėl galūnės plg. teīks.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 337

Antraštė:

vémit

Straipsnelis:

Darijaus rūmuose Susoje esančiame įraše regime passive imperfect formą avaniya. Šiaip jau manyta iki šiol, kad turint prieš akis įrašo kontekstą kamienas van- turėtų reikšti ‘buvo pametėtas aukštyn, pakelti (rankas, akis), sparčiai statyti (pastatą), sukrauti krūvon, sukaupti vienon vieton’ ir pastarasis yra tapatus su plačiai ide. kalbose pasklidusiu van- ‘nukariauti, užgrobti’. Minėtas v. išlikęs v. ir dabartinėse ir. kalbose, plg. kotanų uysvan (= uzwan- ‘mesti, išmėtyti, išbarstyti’), samnani bävandan ‘mesti’, Baxtiārī van- ‘t. p.’ [199]. Kad veiksmažodžio van- ‘mesti’ ir. kalbos, išskyrus vėlyvąjį periodą (o ir kitos arijų bei likusios ide. kalbos) nepažįsta, tai čia atsiranda rimtų sunkumų. Ar ir. leksemą galime laikyti skoliniu iš substrato, ar šiuo atveju susiduriame su specifine iš ide. žodyno paveldėto elemento evoliucija? Jeigu van- gautas iš substrato, tai nieko apie šį v. negalime pasakyti. Vengrų kalbos paralelė (vengrų hány ‘mesti, sukrauti, krūvon, kaupti vienon vieton’ bei ‘vemti’) patvirtina, kad v. van- ‘mesti’ yra pirminė v. vam- ‘vemti’ (gerai žinomas ide. *wem-: lo. vomo, s. i. vamiti, lie. vémti, etc.) reikšmė. Jeigu šie samprotavimai teisingi, tai ir. kalbos išsaugoja ir pirmykštę, ir antrinę v. reikšmę, nors pirminis kamienas įgauna naują (antrinę), o kamienas van- (dėl disimiliacijos iš w-m > w-n) pirmykštę reikšmę. Plg. ide. šaknį *sē(i)- (kone visos Europos kalbose reiškia ‘sėti’), kuri het. kalboje sai/siya- išlaiko pirminę reikšmę ‘mesti, sviesti, barstyti’ (vėlgi plg. vengrų vet ‘mesti’ bei ‘sėti’).

Šaltinis:

Szemerényi 1966, 199–200

Antraštė:

vemti

Straipsnelis:

‘Normalų’ ide. s- aoristo išsivystymą į tipo *CeR-H₁- temą graikų kalboje patvirtina formos kaip antai ἐμέσαι (Hdt), ἤμεσα (Hipp.), ἀπ-έμεσσε (Il.) į temą *wem-H₁- (plg. lie. vémti ir t. t.)

Šaltinis:

Lindeman 1971a, 131

Antraštė:

vemti

Straipsnelis:

Lie. vemti, la. vemt, s. i., av. vam-, gr. ἐμέω, lo. vomere < ide. *wem-. Kitose kalbose žodžiai, žymintys sąvoką vemti, (čia nekalbama apie daugybę šio žodžio eufemizmų) siejami su sąvokomis: ‘spjauti’ (plg. s. isl. spȳja, s. ang. spīwan ir t. t.), ‘pilti, išpilti’, ‘skystis’ (plg. gr. ξερνω̑ gimin. s. i. rasa- ‘skystis’, lo. ros ‘rasa’) ir t. t.

Šaltinis:

Buck 1949, 266

Antraštė:

vémti

Straipsnelis:

Gr. ἐμέω ‘vemti’. Galvojama betarpiškai apie atematinį praes. paliudytą s. i. vámi-ti ‘vemti’, su kitu vokalizmu lo. vomō, kuris kilęs iš tematinio tipo, lie. bendratis vémti, su *-ye/o- preas. vemiù. Tačiau graikų kalboje nei morfologija (plg. aor. ἤμεσα, perf. ἐμήμεκα), nei jokios tarminis (arba Homero) pėdsakas neleidžia atstatyti žodžio pradžioje ϝ. Galbūt kasdieniniame žodyje digma greitai išnyko?

Šaltinis:

Chantraine DEG, 343

Antraštė:

vémti

Straipsnelis:

Oset. wæmyn (omyn) : wæmd (omd)|wæmun : wænd (ond) ‘vomere’. Kilęs iš iranėnų *wam-, ide. *wem-; pehlevi wamitan, partų waf- (Ghilain 56), sakų bam-, bām- (Jātakastava 481; Bailey, KhT I 42; Emmerick 93) greta vām- (Bailey, KhT VI 321), av. vam-, aiwi-vam-, s. i. vam-, vamiti, vamati, vamayati, lie. vémti, la. vemt, lo. vomo, vomere, gr. ἐμέω ‘vomo’. Žr. Миллер, ОЭ II 88; Gr. 24, 60.

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ IV, 85

Antraštė:

vémti

Straipsnelis:

[Aptariami ide. dariniai su priesaga *-bʰo-. Daiktavardžiai, nesusiję su spalvas reiškiančiais būdvardžiais:] germ. *wambō- ‘rumen’ (plg. go. wamba ‘paunch, womb’, danų vom, švedų våm, vom ‘rumen, paunch’) ~ la. vim̃bas dgs. ‘vomit, spit’ ~ *u̯em(h₁)- ‘vomit’. Dėl semantikos plg. lo. rūmen ~ s. i. romantha- ‘chewing the cud’.

Šaltinis:

Hyllested 2009, 204

Antraštė:

vémti

Straipsnelis:

[Aptariami bl. Cē̆m tipo veiksmažodžiai]. Lie. vémti, la. vem̃t < rytų bl. *vē̆m- (/*vim-) ‘vemti’. Jo prūsiškas atitikmuo – wimbmis ‘speien (spjauti)’ GrG 31, wyms GrH, wynis ‘spei (spjauk)’ GrF36. Jie išlaikę senąją baltų *u̯ē̆m-/*u̯im- reikšmę ‘vemti, spjauti’ < ide. *u̯em-/ *u̯m̥- ‘t. p.’ (u̯em-, u̯emə- ‘speien, sich erbrechen’ Pokorny 1146; u̯emh₁- ‘erbrechen’ LIV 621; u̯emH- ‘spjauti, vemti’ Mažiulis 4, 239–240; *u̯em- ‘spļaut, vemt’ Karulis 2, 506). Kitų kalbų atitikmenys: s. i. vámiti, vamati ‘vemia’, gr. ἐμέω ‘vemiu, išspjaunu’, lo. vomō, -uī, -itum, -ere ‘vemti’. Taip pat germanų kalbų vediniai: norv. dial. vimla ‘Übelkeit empfinden (jausti šleikštulį)’, vimra ‘Übelkeit verursachen (kelti šleikštulį)’, s. šv. vand ‘Eckel (šleikštulys)’, s. isl. vāma ‘t. p.’, vämr ‘ekelhafte Person (šlykštus asmuo)’.

Šaltinis:

Kaukienė 2007, 211–235