Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: šuo, ėdesis, kurdupelis, skasti, daina, kepenys, gugainis, gunguras, grubluotas, įeiga, gysti, ilgti, delčis, gultis, griausti, kabarai, alvyta, katalyti, dievabaimis, girnos, dienytis, dyvytis, gyvata, kalmas, artojis, cipresas, kakti, kenkti, dygulys, gargenti, jentaras, gudai, cikuoti, gluodena, bernelis, eketis, ketira, grodas, kapeliai, akylas, kakoras, kedaras, greibti, ėda, etviras, gintaras, gastauta, kana, dilgti, bėda, blyzguoti, brunetas, kilus, bagotas, gudkarklis, gaudinti, dvolikis, kardintis, keltuva, ankstas,, birgilas, dyroti, birgalas, ausinas, dvolektis, cip cip, beplaukis, draika, bile kas, dainius, kalnas, diemedis, gelioti, gija, dvylika, kimelis, grieti, bluzgana, apakti, duogti, bet, artuvas, gulbinti, gretas, dveitas, klausa, dembti, junkyti, jungis, kedilis, avinė, juodulis, grūda, atbulas, kampti, kavalkas, glizdens, kadaginis, cirpdinti, kartas, girna, aruodas, kikilis, bluozgas, gurdinti, dralyti, jaukus, auksas, gaigoti, cinakaktis, kadugynas, jauklus, guoba, irtas, jaukas, bulverkas.

Antraštė:

šuo

Straipsnelis:

Aiškių trinarės guturalių sistemos pėdsakų esama galop ir anatolų kalbose. Het. zuwani "šuo" su s. i. śuvan-, gen. śúnas, gr. κύων, κυνός, lie. šuõ, šuñs iš ide. *k̑úu̯ō(n), *k̑un-ós.

Šaltinis:

Tischler 1990, 83

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

Bendra ide. žodis – arm. šun, šan "šuo". [Lit.: Hübschmann AGr. I 480; Walde–Pokorny I 465 t.; Walde–Hofmann I 153; Adjarian Arm. Wurzelwörterbuch V 412 t.]. Nesigilinant į visus ginčytinus klausimus dėl garsinės žodžio pusės, tebūnie pasakytas įsitikinimas, jog armėniškas šun yra dėsningas ide. žodžio šuniui reikšti refleksas armėnų kalboje: plg. s. i. śvan, vedų śuvan- "šuo", av. span-, medų σπακα (Herodot I 110), n. persų sabah, gr. κύων, κυνός, toch. ku, lo. canis (ne visai aišku dėl u išnykimo ir a vokalizmo ), s. air. cu, gen. con, go. hunds, s. v. a. hunt, lie. šuõ, šuñs, pr. sunis "šuo", la. suntana "didelis šuo".

Šaltinis:

Solta 1960, 56

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

Autorius aiškina armėnų kalbos fonetinės sistemos susidarymą. un/an kaita bei wn/an atspindi ide. *ōn/*ən, *on/*n̥, *ōm/*əm, *om/*m̥ kaita: arm. šun ‘šuo’ < *k̑ṷōn, instr. šamb < *k̑u̯m̥bhi (plg. gr. κύων, lie. šuõ ir kt.).

Šaltinis:

Джаукян 1982, 108

Antraštė:

šuo

Straipsnelis:

Lie. šuo, la. suns, gr. κύων, lo. canis, go. hunds, pr. sunis, r. suka ‘kalė’ ar čia?, arm. šun ir t. t. < ide. *k̑uon-, k̑un-, šakniniai ryšiai gana neaiškūs ir abejotini.

Šaltinis:

Buck 1949, 179

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

Iki šiol yra neįrodyta, ar išlikusi slavų forma, pratęsianti ide. *k̑uōn, plg. lie. šuõ, gen. šuñs, la. suns, suntana, pr. sunis, s. i. çúvā, çvā, av. spā, arm. šun, gr. κύων, lo. canis, go. hunds, toch. ku, het. śuwana-.

Šaltinis:

Трубачев 1960a, 22

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

Sl. (le., r. ir t. t.) súka ‘Hündin’, yra crux interpretum. Paprasčiausia būsią sl. súka, suskaidžius į *su-ka (-ka laikau pridėtą emfatine – emphatisch – dalelyte), sieti su lie. šuõ, gen. šuñs resp. šuniẽs, trm. šunes m. ‘Hund’. Dalelytė k- tam tikrais atvejais buvusi skiriamasis nominatyvo požymis. Vėliau dalelytė virtusi pries., plg. kamy-kъ ‘Stein’, greta kamy ‘id.’. Pasiremdamas s. sl. vlady-ka ‘Herrsches, Herr’ (kuris gauna f. pries. k dėl to, kad vediniai cěly ‘Heilung’ : cěliti ‘heilen’, blagyńi ‘Güte’ : blagъ ‘gut’ yra feminina), sl. súka laikau slaviško lie. šuo ‘Hund’ atitikmens (formaliai charakterizuotu) feminine variantu. Kirčiuojamas pirmasis súka skiemuo, vadinasi, -ka bus buvęs enklitikas.

Šaltinis:

Otrębski 1962, 63

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

Gr. κύων, κυνός, κύνα m., f. ‘šuo, kalė’ […]. Indoeuropietiškas gyvulio pavadinimas. Žodis turi archaišką galūnę: gr. κύων atliepia s. i. śu-vā́, lie. šuo; κυνός atliepia s. i. śúnas, lie. šuñs (gr. išlaikę senesnį kirtį); air. pateikia cú (iš *kwō), gen. con (iš *kunos). Arm. turi šun, gen. šan, kurio vokalizmas verčia galvoti apie lo. canis, kuriame stebina u arba w nebuvimas. Žr. Ernout-Meillet s. u. canis, Pokorny 632 ir toliau. Taip pat žr. Κανδαύλης.

Šaltinis:

Chantraine DEG, 604

Antraštė:

šuo

Straipsnelis:

Lie. šuo, pr. sunis, s. ind. śvā́, śunáḥ, gr. κύων, κυνός ir s. air. cū, con visi ‘šuo’ kilę iš idg. *k̂(u)wṓ, k̂unós. Pateikti žodžiai tikriausiai yra kilę iš ide. prokalbės ar bent jos dialektų.

Šaltinis:

Euler 1985b, 85

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

Ide. kalbos gerai išlaikė senąjį šuns pavadinimą: s. i. śvā́, av. spā, gr. κύων, lo. canis ‘šuo, kalė’, arm. šun, air. cú, het. šuwana, toch. ku, lie. šuõ [103]. Lie. šuõ < *śvuõ (< i.-e. *k̑uō-n). Panašus fakultatyvinis v prieš ō iškritimas baltų k. paliudytas ir kt. atvejais: lie. dù < *dvuo, lie. guõlis, la. guõļa < *gu̯ōl. Trm. vartojamos formos: šuvà, šunė̃, šuoj-, šuõn, šuni̇̀s. La. suns atitinka lie. šunis, prūsų sunis atitiktų la. suns, lie. šunis [106].

Šaltinis:

Sabaliauskas 1968, 103–106

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti vadinamąją pirminę baltų kalbų leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma visiškai sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbų raidoje] Lie. šuõ, šuñs, la. suns < *sunis, pr. sunis tęsia baltų *šu̯ōn- < ide. *k̑u̯ōn-, plg. gr. κύων, κυνός, vedų ś(u)vā́, gen. śúnaḥ, acc. śvā́nam. Sl. čia turi neologizmą pьsъ, tačiau plg. r. suka iš baltų-slavų *sun+ka.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 227

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

sunis E. 703 arba songos Gr. 42 ‘šuo’ : lie. šuõ, trm. šunis, s. i. švā (gen. šun-aḥ) arba šuni-ḥ, gr. κύων (gen. κυνός), s. air. cū (gen. con) ‘t. p.’ ir kt. žr. Walde Vrgl. Wrtb. I 465 t. Užrašymą songos Benveniste Stud. balt. II 78 supranta, interpretuoja kaip *sunko ir gretina su geytko bei pipelko; bet turbūt tai reikėtų skaityti *suńus.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 319

Antraštė:

šuo

Straipsnelis:

Jei priimam ilgą *ō (*oH) nominatyve sg. (šią prielaidą remia s. i. śvā́, gr. κύων), turėsime: n. sg. ide. *k̑wōn = s. i. śvā́, gr. κύων (galbūt su u po gen. sg.) etc. g. sg. ide. *k̑wən > *k̑un > s. i. śun-, gr. κυν-, lie. šun-, protogerm. *xun- > *kən > lo. can- [kad lo. a lytyje canis g. b. kilęs iš ide. *ə iškėlė H. Hirt – IF. 21, 168, išn. 2 ir Idg. Grammatik II, p. 86]. Laringalų teorijos terminais: n. sg. ide. *k̑woHn (ar *k̑weHn) gen. sg. ide. *k̑wHn [plg. Benvéniste, Origine de la formation des noms en indo-européen, Paris 1935]

Šaltinis:

Peeters 1973, 77

Antraštė:

šuo

Straipsnelis:

Indoeuropiečių ‘šuns’ pavadinimo rekonstravimas turi keletą žinomų sunkumų. Šalia reguliarių atitikmenų yra keletas netikėtų refleksų. […] tokių netikėtų refleksų esama lotynų ir germanų kalbose. Giminiškos formos yra: s. i. śvā́, gen. sg. śúnaḥ, gr. κύων, gen. sg. κυνός, lo, canis, lie. šuõ, gen. sg. šuñs, germanų *xundaz, rekonstrukcija padaryta remiantis serijomis: go. hunds, s. anglų, s. saksų hund, s. v. a. hunt, s. isl. hundr. Skirtumas tarp nom. ir gen. sg. sanskrito, graikų ir lietuvių kalbose rodo nereguliarią senovinę paradigmą, gal atsiradusią dėl ablauto variacijų. Tradiciškai (‘brugmaniška’) rekonstruojama prolytė – ide. *k̑wō̆n/*k̑un. Ji paaiškina sanskrito, gr. ir lie. lytis, bet nepaaiškina lotynų lyties bei protogermanų.

Šaltinis:

Peeters 1973, 75

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

Jotvingių kuo ‘šuo’, plg. lie. šuõ, la. suns, pr. sunis. Galbūt susijęs su la. kun̡a ‘kalė’.

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 74

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

*-oN raidą iliustruoja s. i. nom. sg. śvā ‘dog’ / vok. sg. śvan (plg. lie. šuõ, gr. kúōn).

Šaltinis:

Schmalstieg 1973, 12

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

[Aptariama baltų ir slavų kalbų fonologinių pakitimų relatyvinė chronologija]. Lie. šuõ ‘dog’ < *(p)k'wōn (plg. s. i. śvâ) be depalatalizacijos (kuri veikia prieš r, l, m ir užpakalinės eilės balsius).

Šaltinis:

Matasović 2005, 148

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

[Aptariama baltų ir slavų kalbų fonologinių pakitimų relatyvinė chronologija. Kai kurie žodžiai atspindi palatalinių priebalsių raidą prieš balsius, pvz:] lie. šuõ, s. i. śvā́ < *ḱuōn, plg. gr. κύων, gen. κυνóς, s. air. cú.

Šaltinis:

Kortlandt 2008, 10

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

[Aptariama medžiaga, rodanti baltų ir slavų skolinimąsi iš nepaliudytos „temematų“ kalbos, kaip pasiūlė G. Holzer, Entlehnungen aus einer bisher unbekannten indogermanischen Sprache im Urslavischen und Urbaltischen, Viena: Akademie der Wissenschaften, 1989.] Sl. zvon- ‘*Hund’ (dariniuose) < *g̑won- < *k̑won-, ved. ś(u)wán-, gr. kúōn, lie. šuõ, go. hunds. Ši etimologija yra geresnė negu sieti su sl. zvonъ ‘Ton, Schall, Glocke’.

Šaltinis:

Kortlandt 2004, 254

Antraštė:

šuõ

Reikšmė:

Hund

Straipsnelis:

Dažna aiškiai etimologizuojama ide. šaknis neturi atitikmenų slavų kalbose. Pvz., ide. **ḱ(u)wō(n)/-on- ‘šuo’: s. i. śvā́ etc. […]; lie. šuõ, gen. šuñs, la. suns, pr. sunis ‘Hund’, plg. dar la. suntana ‘grosser Hund’ […] [ir kiti ide. kalbų pavyzdžiai, cituojami iš Pokorny IEW; Adams 1999]. […] Pokorny’as (1959: 633) įžvelgia atitikmenį ir sl. suka ‘Hündin’, tačiau kildinimas iš *sǫka nėra pakankamai pagrįstas. […] Dar mažiau įtikima ieškoti atitikmenų tokiuose sl. augalų pavadinimuose kaip *snětь arba *sunika / *sunica (kritinę apžvalgą žr. Vasmer 1986–1988, III: 698–699, 803–804).

Šaltinis:

Blažek 2009, 50–51

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

Ieškant santykinės chronologijos pakitimų, galima prieiti išvadą, kad vadinamieji skiemeniniais sonantai (l̥, , n̥, r̥) baltų kalbose yra virtę dvigarsiais anksčiau negu vadinamieji palataliniai k̑, g̑ virtę į sibiliantus. Tačiau jų virtimas į sibiliantus yra ne prabaltiškas reiškinys, o baltiškas, vykęs jau atskiruose baltų dialektuose. Reikia manyti, kad tų palatalinių virtimas į s, z latvių ir prūsų kalbose ir į š, ž lietuvių kalboje nėra atsitiktinis, o atsiradęs dėl to, kad tie indoeuropiečių dialektai, kurie vėliau susiformavo į latvių ir prūsų kalbas ir tie, kurie vėliau suformavo lietuvių kalbą, dar turėjo vadinamuosius palatalinius k̑, g̑, kurie vėliau virto į š, ž lietuvių areale ir į s, z latvių ir prūsų areale, kaip ir slavų kalbose. Kad toks pakitimas galėjo vykti atskirose baltų kalbose, rodytų ir tai, jog žinomi gomurinių-nepalatalinių ir palatalinių svyravimai vienoje ir toje pačioje šaknyje yra būdingi vien atskiroms baltų kalboms, plg. tokio tipo pavyzdžius, kaip lie. šuo, lat. suns ir la. kuņa ‘kalė’ ir kt. Be to, yra tokių atvejų, kur baltų kalbos turi vieną refleksą, o slavų [-86-] ir kitos indoeuropiečių (ypač slavų) – kitą: lie. šeivà – ru. цевка, lie. šérti – ru. коры ‘pašaras’ ir kt. Ir yra tokių atvejų, kai baltai ir slavai turi k ir g refleksus, o indai-iranėnai – minkštųjų k̑, g̑ refleksus: lie. ker̃džius, ru. череда ir s. i. sárdhas ‘herd’, av. sarəda- ‘sort’. Vienu kitu atveju tik baltai skiriasi nuo indų-iranėnų, plg. pẽkus ir paśúḥ, lie. smãkras ir śmáśru- ‘beard’. Manymui, kad ide. k̑, g̑ tam tikruose baltų dialektuose yra virtę į s, z, iš pirmo žvilgsnio galėtų prieštarauti baltiški skoliniai finų-ugrų kalbose, tokie kaip halla < šalna, kur visų tvirtinama, kad š į ugrų-finų kalbas buvo perduotas priebalsiu h. Tačiau ugrų-finų tyrinėtojai yra įrodę, kad toks š virtimas į h siekia ankstyvąjį ugrų-finų „prokalbės“ periodą. (Hakulinen, 52). Todėl visai galimas daiktas, kad ugrų-finų h perteikė ne baltiškąjį š, o baltiškąjį X̑, tarpinį laipsnį tarp k̑ ir š, kitaip sakant, baltiški žodžiai į ugrų-finų kalbas galėjo patekti po š virtimo į h jose, bet dar prieš palatalinio k̑ virtimą į s ar š. Suprantama, šiam teiginiui pagrįsti reikia dar stipresnių argumentų, bet jeigu tai galima būtų įrodyti, tai galėtume tvritinti, kad palataliniai k̑ ir g̑ į š, ž ir s, z baltų kalbose yra virtę jau po skiemeninių sonantų pakitimo į il, im, in, ir ir ul, um, un, ur, kadangi baltiški skoliniai čia aiškiai atspindi egzistavusius baltų kalbose dvigarsius, plg. villa ar kurpponen.

Šaltinis:

Kazlauskas 1972, 85–86

Antraštė:

šuõ

Reikšmė:

dog

Straipsnelis:

[Ginama teorija, kad kai kurie slavų kalbų žodžiai su ide. palatalinių priebalsių kentuminiu atspindžiu yra keltų skoliniai.] Sl. *kaun- ʻbitchʼ > ʻmartenʼ, pirminė ʻbitchʼ reikšmė yra išlaikytas kaš. kuna, kai kur ʻmartenʼ, t. y. rus. kuna, sr.-kr. kuna, baltų kalbose yra skirtumas tarp satəm ir centum refleksų, plg. lie. šuõ ʻdogʼ šalia kiáunė ʻmartenʼ. Keltų svararbiausia reikšmė yra ʻhound, greyhoundʼ, t. y. air. 1. cú ʻhound, greyhoundʼ, 2. cú allta ʻwolfʼ, cú dobhrain ʻotterʼ. Delamarre (2003, 132) rekonstruoja galams šaknies variantą *k'uõ, *kuō.

Šaltinis:

Gvozdanović 2009, 38

Antraštė:

šuõ

Reikšmė:

Hund

Straipsnelis:

[Ginama teorija, kad ide. sprogstamųjų veliarinių priebalsių sistema buvo *k : *kʷ, o *k̑ atsirado iš *k palataliniame kontekste.] Ide. *k̑u̯ón- / *k̑un-´ ‘Hund’ (plg. s. i. švā́ / kilm. šúnas, n. Av. span- / sun-, arm. šown / šan, lie. šuõ / šuñs, s. lie. šunès, la. suns, pr. sunis = het. kuu̯an- / kūn-, gr. κύων / κυνός, s. air. cú / con, toch. AB ku, obl. A koṃ, B kweṃ) turėtų kilti iš ankstesnės paradigmos *k̑éu̯-on- / *ku-n-´ ~ *k̑u̯-n̥-´, iš šaknies *keu̯- / *ku- ‘achtgeben, aufmerksam sein’, kas žinomas tik iš fientyvo darinių *ku̯-éh₁- / *ku-h₁- ‘aufmerksam werden’ → *ku̯éh₁- / *kuh₁-´ → *kéu̯h₁- / *kuh₁-´ (gr. κοέω ‘bemerke, vernehme, höre’, lo. caveō, -ēre ‘sich in acht nehmen’, s. i. kaví- ‘Seher’ [ir kt. pvz.]).

Šaltinis:

Lipp 2009a, 78–81

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

Straipsnyje aptariami vietovardžiai su *kaim- Semboje. plg. pr. sunis lie. šuõ, la. suns.

Šaltinis:

Blažienė 1989, 22

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

žr. dantis

Šaltinis:

Olander 2009, 98

Antraštė:

šuõ

Straipsnelis:

žr. armuo

Šaltinis:

Olander 2009, 114–115