Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: dvasia, kelmas, blauzda, bardai, harfis, dumbrus, dykas, klauptis.

Antraštė:

dvasià

Straipsnelis:

žr. dūsauti

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 393–394

Antraštė:

dvasià

Straipsnelis:

Ang. hag – trupinys iš s. ang. hagtess, hegtes ‘ragana’, plg. s. v. a. hagazissa, nūdienos vok. Hexe ‘ragana’ [314 išn.: Bet antroji žodžio dalis *-tusyō negali būti siejama su lie. dvasià. Kadangi šis turi ide. *dh-, verčiau (sykiu su galų dusius ‘nelaba dvasia?’) sietinas su ide. *deus- / *dus- ‘trūkumas, yda, stoka’, atspindimo ide. prefikso *dus-, žr. Pokorny IEW 219, 227].

Šaltinis:

Szemerényi 1977, 82

Antraštė:

dvasià

Reikšmė:

Geist

Straipsnelis:

Gr. θεóς etimologija yra ginčijama (plg. kaip šiuos dalykus aptaria Chantraine DEG II 430). Kadangi siūlymas šį gr. žodį sieti su žodyje lie. dvasià ‘Geist’ slypinčia šaknimi *dhwes- atmestinas (plg. Chantraine’o prieštaravimus), tai veikiau galime manyti, kad vėl nusitvertas mėginimas gr. θεóς gretinti su šaknimi *dhē- ‘sodinti, statyti, dėti’ (tam aiškiai pritaria Rix H., [rec.] Beekes, The development of the PIE laryngeals in Greek, Kratylos 1969, XIV, 176–187) yra teisingas. Rixas postuluoja nykstamojo laipsnio pamatinę formą *dhə₁s-, kurią turėtų atspindėti gr. θεσ- (πέσιος) etc., s. i. dhiṣṇiya < *dhəsniyo (Mayrhofer M., Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindischen, 1963, 103) bei lo. fānum < *dhəs-no-. Dėl semantikos toks siejimas yra galimas. Jeigu θεóς siejamas su šaknimi *dhē-, tai prolyte laikytina *dheə-ó-, kuri yra vadinamasis vr̥ddhi vedinys.

Šaltinis:

Bammesberger 1984, 56

Antraštė:

dvasià

Reikšmė:

alsavimas, kvėpavimas, dvasia

Straipsnelis:

Tačiau šio žodžio [‘síela’] padėtis yra ypač sudėtinga ne tik priešistoriniu, bet ir lietuvių kalbos požiūriu: iš tikrųjų epochoje, artimoje dabartinei, jis įgijo reikšmę ‘dvasia, siela’, kuriai tapus įprastinei, šis žodis (bent jau iš dalies) pakeičiamas slavizmu dūšià, pasiskolintu iš le. dusza (Fraenkel LEW 144; LKŽ II² 925tt.) [76 išn.: Taip pat ir pr. dusi, kuriuo verčiamas vok. Seele (Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, 1910, 325; Endzelīns, Senprūšu valoda, 1943, 164; Toporov, ПЯ A–D, 393tt.; Mažiulis PEŽ I, 241tt.), be abejonės, yra skolinys iš to paties šaltinio, nors la. dũša ‘dvasinė ir fizinė būklė’ (ME I 530) gali būti paveldėta. Pažymėtina, kad latvių kalboje, skirtingai nei lietuvių kalboje, reikšme ‘siela’ jis yra aiškiai iš senos epochos paveldėtas žodis, plg. naujesnį dvẽsele, kuris visų pirma reiškė ‘alsavimas, kvėpavimas’ ir lyginamas su la. dvasa, lie. dvasià ‘alsavimas, kvėpavimas, dvasia ir t. t.’, pr. nādewisin (acc. sg.) ir su s. sl. (bažn.) duša, le. dusza ir t. t. ‘siela’ (ME I 536t., 537; Fraenkel LEW 115t. s. v. dvė̃sti; Trautmann, Baltisch-Slavisches Wörterbuch, 1923, 381)], esančiu ne tik senuosiuose raštuose, bet paliudytu ir dabartinėje kalboje (net labiau ne raštų kalboje) tiek psichologinės, tiek religinės plotmės reikšme [77 išn.: Įdomi šia tema lietuvių kalbininkų, pvz., Būgos ir Balčikonio, diskusija. Pirmasis (RR I 105–107) konstatavo, kad raštų kalboje dūšià atsirado pakeitusi įprastinius síela arba vėlė̃ (plg. la. velis, paprastai veļi ‘mirusiųjų sielos’ ir t. t.; Fraenkel LEW 1218t. s. v. vė̃lės, ME IV 530t.), siūlydamas reikšme ‘siela’ vartoti síela, kuris, jo manymu, reiškė būtent ‘animus’, o vėlė̃s reikšmę apibrėžė ‘mirusiojo siela’. Antrasis J. Balčikonis, Gimtoji kalba 1935 (9), III, 107t.) manė kitaip: síela turėjo tik psichologinės plotmės reikšmę, o vėlė̃ buvo įprastas tik religinėje sferoje. Pažymėtina, kad dabar lietuvių síela taip pat gali turėti ir religinės plotmės reikšmę. Tai matome iš LKŽ, kur šiuo atveju síela [157] paaiškinama žodžiu dvasià. Iš tiesų Lyberio žodyne po žodžio dvasià yra síela ir vėlė̃, – pirmas nurodomas tiek psichologinės, tiek ir religinės sferos reikšme; antras – vien tik religinės plotmės reikšme ‘mirusiojo siela’.].

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1992, 157–158