Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: tabalas, remdyti, vadinti, dangus, keipti, pijoti, auksas, raitas, gimti.

Antraštė:

tabalas

Straipsnelis:

Fraenkelio LEW po žodžiu tabalai galima rasti žodį tabala, reiškiantį, pagal Miežinį, ‘Block–, Heilig-abend’. Šio švento, ‘blukui vilkti’ skirto vakaro (=antrosios Kalėdų dienos) aprašymas randamas M. Valančiaus „Palangos Juzėje“. [...] Aprašymą galima papildyti iš S. Daukanto: …žmonės „… vilko bluką per kiemus, tabalus muszdamis“² [² Bėdas,142]. Tabalai̇̃ yra mušamasis muzikos instrumentas, padarytas iš keleto prieklėtyje (arba priepirtyje) horizontaliai pakabintų lentų³ [³ MTLE III 459. Žodžio trūksta Fraenkelio žodyne], M. Valančiaus aprašymas papildytinas dar vienu, įžanginiu „tabalų mušimo“ epizodu: prieš įžengdami į trobą, kaimynai muša tabalus dainuodami dainą, prasidedančią: „– Tabal̃aj, taj, taj, taj, / Judink, seni, kaulus […]“⁵ [⁵ S. Daukantas, ibid. (cit. Fraenkelio). Neaišku, ar tabalai reiškia muzikos instrumentą, ar senį, į kurį kreipiamasi šauksmininku]. [181] Prisiminus, kad tabalu vadinamas šokis, šokamas vienų vyrų,⁶ [⁶ MTLE, ibid. Fraenkelio žodyne šios prasmės trūksta. Tabalas, kaip šokis, neapsiriboja Žemaitija; plg. mįslę: „Kas tai…: užu balto beržyno vilkas tabalą šoka?“ (Liežuvis); Dieveniškės, 374.] Šitaip papildytas bluko vilkimo ritualas susideda iš 4 dalių: a) Tabalų mušimo; b) Pasveikinimo giesmės; c) Senelio oracijos; d) Kaimynų vaišinimosi;⁷ [⁷ Blukį vilkti reiškia drauge ir ‘viešėti’ LKŽ (Plng).] […] Tabalų mušimo prijungimas prie blukvilkių vaikščiojimo apeigų, darosi suprantamas, atsižvelgiant į tabalų, kaip muzikos instrumento, socialines funkcijas. […] Tabalų mušimas yra simbolinė kaimynijos ryšių glaudumo išraiška. Lasicijaus⁹ [⁹ Lasicius, Di Düs Samagitarum, 1969, Vilnius, 40] pasiūlytas dievas Tawalis ‘gerų paslaugų teikėjas’ natūraliai prisijungia prie ką tik aprašyto ritualo: semantiniu atžvilgiu, jo veiklos sfera identifikuojasi su bendrąja apeigų reikšme, o fonetiniu atžvilgiu jis gali būti įrašytas į plačią tabalų šeimą. [...] [182] Būdingas yra ir bluko vilkimo įjungimas į bendrąjį Kalėdų papročių kontekstą. [182] […] Pasveikinimo giesmėse iki šiol žinomi tiktai trys įžanginiai segmentai: (a) „Sveikas, Jėzau mažiausias“ (M. Valančius) (b) „Juozapai, seneli, sugauk man genelį, / Sugabęs nepaleisk, man į maišelį įleisk“¹⁰ [¹⁰ LKŽ (Plng)] (c) „Tabalai. Tabalai, visi garbin tave“¹¹ [¹¹ LKŽ (Dr.)] […] Pažymėtina, kad vietoje Jėzaus pasirodo Juozapas, šventosios šeimos globėjas, taigi, tam tikra prasme, "auctor fakultatum". Žinoma, kad krikščionybėje šventojo pasirodymas liaudies tikėjimuose dažnai maskuoja jo vietoje ankščiau buvusią pagonišką mitinę ar dievišką būtybę. Šitaip galima aiškinti ir Juozapo vietoje versijoje (c) iškylantį Tabalą. Tabalas įsivaizduojamas kaip senelio antropomorfinė figūra: kaip senelis Juozapas, judinąs savo kaulus tabalus mušant, kaip žilas senis, įeinantis į trobą oraciją sakyti. Šis tautosakos tekstas, minintis senelį tabalą, ir yra atestacija, kurios laukia mitologai, kad galėtų įrašyti Lasicijaus Tawals į „tikrųjų“ lietuviškų dievų sąrašą, suteikdami jam kaimo bendruomenės dievo, prižiūrinčio gerus kaimynų santykius, statusą. … nors blukas, blukis, blukė¹² [¹² (skoliniai iš vok. Block)] ir reiškia ‘trinką, malką’ per bluko vilkimo ceremonijas jokių pliauskų niekas [183] nevelka. […]Įtikinama atrodo Fraenkelio cituojama Endzelyno pastaba, kad blukio vilkimas yra senovinio ide. stulpų kulto liekana¹³ [¹³ Plg. taip pat K. Būgos surinktą leksinę medžiagą apie lietuvių stulpų, stabų ir balvonų kultą.] Norint šia hipotezę paremti, reikėtų pasiūlyti dviejų žodžių: bluko ir tabalo sinchroniškumą. Jeigu tabalai, kaip muzikos instrumentas, susideda iš kelių parištų lentų (60–100 cm. ilgio, 15–20 cm. pločio ir 3–4 cm. storio), tai šio žodžio sg. be jokių sunkumų gali reikšti ‘storą lentą’. Blukė (ar blukas) yra tuo tarpu ne tik ‘trinka ar malka’, bet ir ‘stora lenta’¹⁴ [¹⁴ Plg. LKŽ: "senoviški suolai iš blukių (storų lentų) buvo padaryti (Vb.)]. Tabalas reikštų ne tik dievišką būtybę, galinčią pasireikšti žmogaus pavidalu, bet kartu ir blukį, t. y. stabą, kuriame toji būtybė yra įsikūrusi¹⁵ [¹⁵ Plg. žodį gavėnas, drauge reiškiantį ir jaujoje gyvenančią dievybę ar stulpą]. Toks dviprasmiškumas visiškai atitiktų archainės galvosenos formas. O tabalo pakeitimas skolintu bluku galėtų būti aiškinamas kaip eufemizmas persekiojamos liaudies religijos kontekste. Viena aišku: tik ši hipotezė leidžia suprasti Miežinio patekto žodžio tabala, reiškiančio ‘šventą bluko vakarą’, semantizmą. […] Mitologiniu atžvilgiu [čia] norėta įteisinti Lasicijaus paminėtą dievą Tabalą, kaip kaimynų savišalpos ir gero sugyvenimo globėją. Hierarchizuotas reikšmių struktūros nustatymas visai tabalų šeimai atrodo šioje perspektyvoje svarbesnis uždavinys: ar ši žodžių šeima gali būti pridėta, kaip mano Fraenkelis, šauktuku tabalái!¹⁶ [¹⁶ Vargu ar atsirastų lituanistas, sutinkąs žodį kepalas vesti iš kepalai interj. (LKŽ)] ar darytiniu žodžiu tab-al-as [...]. [184]

Šaltinis:

Greimas 1975, 181–184