Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: dėka, liežuvis, gorėti.

Antraštė:

dėkà

Straipsnelis:

žr. dėti

Šaltinis:

Jēgers 1958c, 45–49

Antraštė:

dėkà, dė́ka

Reikšmė:

dėkojimas, padėka, malonė, valia

Straipsnelis:

Vardažodis dėkà (ir dė́ka) ‘dėkojimas, padėka, malonė, valia’ vartojamas ir tarmėse, ir senuosiuose raštuose. Latvių kalboje taip pat randamas segmentas su šaknies vokalizmu ē, plg. la. dȩ̄ka ‘freier Wille; das Naturell, die Charaktereigentümlichkeit’, kurio specifinė reikšmė neleidžia jo laikyti skoliniu nei iš lietuvių, nei iš slavų kalbų [180]. Ta šaknis, kuriai lie. duõkti (su -k- iš -g- prieš tenues), duõgas, dokti, dėkà, dė̃kas, la. dȩ̄ka galėtų priklausyti yra ide. *dēg- ‘packen’, atstovaujama go. tēkan ‘liesti’, s. š. germ. taka (ang. take) ‘imti’, toch. B tek- ‘liesti’. Pirminiu vokalizmu laikytinas ē, o išvestiniu ō. Kadangi turinio plano segmentas ‘imti, liesti’ baltų kalbose nėra paliudytas, reikia manyti, kad šaknis *deg- (-k- prieš tenues) baltų kalbinėje bendrystėje reiškė ‘galvoti, manyti, suvokti’. Iš jos dėsningai buvo generuojami vardažodžiai duõgas, duõkas ‘protas, nuovoka’, kurie pasitarnavo veiksmažodžiams su vokalizmu uo atsirasti, plg. duõgti, duõkti. Veiksm. *dēg- (-k-) ‘galvoti, manyti, suvokti’ dėsningi vardažodžiaitaip pat buvo dėkà, dȩ̄ka, dė̃kas.

Šaltinis:

Karaliūnas 1970b, 181

Antraštė:

dėkà

Straipsnelis:

žr. padėka

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 347

Antraštė:

dėkà

Reikšmė:

padėka; noras, nuožiūra, pageidavimas; Dank; um- willen, Willen

Straipsnelis:

žr. dėti

Šaltinis:

Jēgers 1958c, 45–49

Antraštė:

dėka

Straipsnelis:

Lie. padėka, dėka per slavus atkeliavo iš germanų. Plg. č. dík (dažn. pl. díky), anksčiau děk, diek (> le. dzieka > ukr. djaka, lie. dėka), iš s. v. a., v. v. a. danc ir t. t., bendras slavų, pirminė reikšmė ‘mintis’ (s. ang. ir s. v. a. kartu su ‘dėka, padėka’), giminiški go. þaghjan, s. ang. þencam, s. v. a. denken ir t. t. ‘galvoti’.

Šaltinis:

Buck 1949, 1166

Antraštė:

dėkà

Reikšmė:

dėkojimas, padėka

Straipsnelis:

Įrodinėdamas kai kurių skolinių lietuviškumą S. Karaliūnas, nepasiaiškinęs nei reikšmės santykio tarp (ret.) nuduõkti ‘nutuokti’ (ir kt.) ir duõgi(u)s ‘kvaiša, pusgalvis’, duõkas ‘t. p.’, nei pastarojo artumo su nutylėtais dvõkas ‘t. p.’, dvãkas ‘t. p.’, d(v)oklinė́ti ‘vaikščioti lyg apkvaišusiam, žioplinėti’ ir tt., nei (savo) dėkà semantinio skirtumo nuo visų minėtų žodžių, tą (savo) dėkà tapatina su dėkà ‘dėkojimas, padėka’ ir kartu su dėkóti (tad gal ir dėkavóti?) visą šį margą žodžių rinkinį iš sykio skiria prie ide. *dēg-. Pats tokios šaknies rekonstravimas ir jos pirmykštės (ide.) reikšmės nustatymas kol kas tebėra labai netikras dalykas [9 išn.: Dėl germ. žodžių, kuriais čia bene labiausiai remiamasi, etimologijos neaiškumo, plg. J. de Vries AEW 580]. Autorius įrodinėja žinomą reikšmės kitimą ‘(pri)imti’ > ‘mąstyti, galvoti, manyti’, tačiau pirmosios reikšmės, kaip toliau jis pats pripažįsta, baltų kalbinėje bendrystėje nebuvo – čia šaknis *dēg- turėjusi antrąją reikšmę (tai, tarp kitko, irgi nėra tikra). Galutinai autorių sužlugdo nepakankama pažintis su naujesniąja etimologijos literatūra: nepatogu pretenduoti į paskutinį žodį dėl lie. dėkà, la. dȩ̄ka, nežinant prieš keliolika metų paskelbto naujo gana išsamaus B. Jėgerio aiškinimo [Comm. Balt. IV/V, 1958, 45–49], nepasakant dėl jo savo nuomonės.

Šaltinis:

Urbutis 1972d, 203