Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: gorėti, kulksnis, žengiu.

Antraštė:

gorė́ti

Straipsnelis:

žr. gãras 02

Šaltinis:

Топоров ПЯ E–H, 279

Antraštė:

gorė́ti

Reikšmė:

peršėti, deginti (gerklę, kai ryji aštrius patiekalus)

Straipsnelis:

Pragerm. BRENN-A- (< *gᵘ̯hr̥-nw-?) ‘degti, liepsnoti’ (s. isl. brenna ‘deginti, liepsnoti, degti’, go. brinnan ‘t. p.’, s. ang. beornan ‘t. p.’, s. v. a. brinnan ‘deginti, žėruoti’, v. v. a. brinnen) [138], jeigu pripažinsime, kad ide. gᵘ̯h- dėsningai > germ. b- (žr.: Seebold, KZ 1967, LXXXI, 104–203), tai germ. brenn-a intr. ‘degti’ kuo puikiausiai galėsime gretinti su ide. *gᵘ̯her- ‘deginti, [vok.] brennen’. Pirmykšte germ. lytimi laikytina gᵘ̯hr̥-nw- → *br̥nn- → brenn, plg. lo. formus ‘karštas, įkaitęs’, s. air. fo-geir ‘įkaitinti, uždegti’ lie. gõri, gorė́ti ‘peršėti, deginti (gerklę, kai ryji aštrius patiekalus)’, s. bažn. sl. grějǫ, grěti sę ‘šildytis’, gr. θέρομαι ‘man darosi šilta, šildo mane’, s. i. ghr̥ṇoti ‘žiba, spindi, dega’, gharmáḥ ‘šiluma, kaitra’.

Šaltinis:

Seebold 1970, 137–138

Antraštė:

gorė́ti

Reikšmė:

būti gerklėje, giežti

Straipsnelis:

Veiksmažodis gorė́ti, gõri (trm.) ‘būti kartu gerklėje, giežti’ siejant su būdvardžiu gorùs ‘kartus, gaižus, aitrus’ laikytinas denominatyvu. Jei jame yra pailgintas šaknies balsis, tuomet reikėtų įžvelgti tik istorinį garė́ti, gãri (-ė́ja) variantą (bendrašaknių veiksmažodžių su šaknies balsiu o yra daugiau: goróti, -ója ‘labai trokšti’, gorúoti ‘būti raudonam iš karščio; uoliai veikti; labai trokšti’, górinti ‘raginti; erzinti’ < *‘kaitinti’; balsių kaitos požiūriu plg. bažn. sl. izgarati, razgarati sę, žr. Smoczyński 2005, 141). Istoriniu požiūriu garė́ti seniai lyginamas su sl. gorěti ‘degti’ ir tradiciškai laikomas prefekto darinio atspindžiu (ide. *gu̯her- ‘warm warden’, žr.: Stang 1942, 153; 1966, 321; LIV² 219t.). Lie. garė́ti ir gorė́ti būdingi komponentai ‘karštis’ ir ‘silpti, nykti’ (t. y. ‘išgaruoti, išsikvėpti’), tik garė́ti dažniau reiškia ‘garuoti’ (bet plg. sugarė́ti ‘sudegti’, susigarė́ti ‘prk. užsirūstinti’), o gorė́ti pagrindinė reikšmė – deginamas pojūtis gerklėje (bet dėl karščio semantikos plg. gorė́ti ‘labai norėti’, t. y. ‘degti noru’, dėl ‘dvėsti, nykti’ plg. gorė́ti ‘būti padvėsusiam, perkarusiam’, LKŽ III 484). Vadinasi, gorùs gali būti deverbatyvinis, išvestas iš gorė́ti, nors neatmestinas ir atvirkštinės darybos variantas.

Šaltinis:

Pakerys 2006, 76