Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
véngti
Straipsnelis:
F. Bezlajus (F. Bezlaj [1967], Eseji o slov jez., 124) slov. vegast ‘nelygus (paviršius), svyruojąs’, vega ‘išlenktumas, pakrypimas, apgaulė’ lygina su la. vìeges ‘šiek tiek linguojąs, svyruojąs’, viga ‘žemuma tarp kopų’. Pasakytina, kad F. Bezlajaus iškeltų lyčių slovn. lyčių, pastaroji kalba pažįsta gerokai didesnį jų būrį (slov. ‘nelygaus paviršiaus apsuptas, apjuostas; išdaužytas, duobėtas, nelygus; nepanašus’, vȇgljast, vẹ́grast ‘t. p.’, vẹ́gav ‘nelygus, neryžtingas’, vẹ́žen ‘svyruojąs, klibąs, nelygus (paviršius)’, vẹ́ga ‘kreivumas, išlenkimas, nuolydis, šlaitas’, vẹ́gati, -am ‘svyruoti, pasvirus stovėti, būti pakrypus kurion pusėn; griūti, virsti (apie malkas); būti neryžtingam’, vẹ́gniti se, vẹ̑gnem se ‘apvirsti, apversti’; ‘griūti, kreivam darytis’, ‘(su)lenkti’ (ir kt. pavyzdžiai - A. G.)], o ir kitose sl. kalbose randame atitinkamų žodžių, pvz., s.-kr. vȅgav ‘kreivas, sulenktas’, bulg. veg (ved), vegav ‘žvairas’, mak. vegaf ‘t. p.’ (plg. r. косо́й ‘kreivas’: ‘žvairas’). Svarbiausiu iš šios žodžių šeimos laikytina slov. adj. vệg, bulg. veg, (čia suminėtų leksemų paplitimo geografija [195] įgalina laikyti, kad slov. vệg pietų sl. kalboms buvęs bendras, galbūt, netgi prasl. kilmės žodis). Mūsų rekonstruojamas, pietų sl. adj. *vęgъ ‘kreivas; pakumpęs, nelygus (paviršius) [dėl siūlomos šaknies *vęgъ formos smulkiau žr. tekste - A. G.] sietinas su lie. véngti, -iu ‘stengtis išsisukti, išsisukinėti; bijoti, nedrįsti; kokio nors dalyko atsisakyti’ (dabar jau ‘kuo nors nesirūpinti, ko nors nepastebėti’), vengùs (= vangùs) ‘tingus, ištižęs, nemalonus, paniuręs, piktas, pavojingas, rizikingas, keblus’ su balsių kaita vi̇̀ngis f. ‘sulenkimas, posūkis; aplinkinis kelias, jūros įlanka’, vi̇̀ngrus ‘besiraitąs, vingiuojantis, garbanotas; panus, sunkiai išprendžiamas, reikalaująs įžvalgumo’, at-vangà ‘ramybė, ilsėjimasis, poilsis’, la. viñgrs ‘lankstus, tvirtas, stiprus; šviežias, greitas, vikrus’, vanga ‘indo rankena, ąsa, kilpa, grandinės’, pr. wangan (acc. sg.) ‘galas, pabaiga’. Bl. kalbų žodžiai, aiškiai reprezentuojantys šaknį ‘lenkti, (iš)tiesinti’, gretinami su s. i. váṅgati ‘eina, šlubuoja’, s. v. a. winchan, v. v. a. winken ‘svyruoti, (pa)moti, linkėti, duoti ženklą (ranka)’, albanų vank, vangu ‘ratlankis’ (< *u̯e-n-g-, žr. Pokorny 1959, 1148). Iki šiol prie čia suminėtų atitikmenų sl. kalbos duomenys nebūdavę prirašomi, nors aptarta pietų sl. kalbų žodžių šeima aiškiai kalba, kad ide. *u̯eng(h) tęsiniai gyvuoja ir bl., ir sl. kalbose (jie yra veldiniai) [196]. Galima spėti, kad pietų sl. adj. *vęgъ ‘kreivas; pakumpęs’ savo forma atitinka lie. vengùs ‘tingus, ištižęs’, nors abi leksemos galėjo ir atskirai kiekviena savo kalboje susiformuoti. Kad bl. ir sl. kalbose randame adjek. su priesaga -r- (lie. vi̇̀ngrus ‘besirangąs, vingiuojąs, įžvalgaus, aštraus proto’, la. viñgrs ‘lankstus, tvirtas; šviežias, greitas, vikrus’ [la. lytis laikoma kuronizmu], pr. wīngriskan ‘klasta, suktybė’ ir slov. trm. végr-ast ‘svyruojąs, klibantis; nelygus (paviršius)’, adj. priesaga -r(ъ) kažin ar galime laikyti produktyvia slov. kalboje), tai galimas dalykas, jog priesaga -ast vedinyje végr-ast slypi senasis *vęgr, kurį atitinka lie. vi̇̀ngrus, la. viñgrs (adj. *vęgrъ rekonstrukcijai pritaria rytų sl. upės pavadinimas: le. Wiar, s. ukr. Vjagr čia įžvelgiama šaknis *vęgr resp. *vęg-). Tikėtina, kad rytų sl. Vjagr (> le. Wiar) yra indigenus sl. žodis (pvz. Rozvadovskis jį laiko germanizmu), sudaiktavardėjęs *vęgrъ (> rytų sl. vjagr). Tada etimologinė upės pavadinimo reikšmė būtų ‘kreiva, vingiuota, su posūkiais upė’, plg. lie. Vingrupė. Vadinasi, adj. *vęgrъ pažįsta ir pietų, ir rytų sl. kalbos, todėl ši leksema laikytina prasl. bei visiškas jos sutapimas su lie. vi̇̀ngrus, la. viñgrs leidžia laikyti ją esant pamatuotą bendru bl. ir sl. adj. *u̯ing-ro ‘kreivas, sukumpęs’ [197]. Rekonstruotas prasl. trm. *vęgъ etimologiškai sietinas su bl. lytimis (lie. véngti ir kt.) ir abiejų kalbų žodžiai yra ide. veldiniai (taigi jie negali pasitarnauti norintiems įrodinėti bl. ir sl. giminystę; tai bl. ir sl. inovacija).
Šaltinis:
Boryś 1992b, 193–199
Antraštė:
véngti
Straipsnelis:
Alb. vang, vëng m. ‘ratlankis’, vangu i opangës ‘batų raištelis’. Nuo G. Meyerio kartu su i vëngër, i vangët, vangósh ‘žvairas’ siejamas su lie. véngiu, vi̇̀ngis, vingùs, la. vanga ‘vazos lankelis’, s. v. a. winchil ‘kampas’ ir t. t. Kaita a : ë rodo alb. žodžio senumą. Metaforinė reikšmė – ‘pretekstas’.
Šaltinis:
Çabej 1967b, 9–10
Antraštė:
véngti
Straipsnelis:
[Imant domėn keltų kalbos duomenis, atsiveria naujos galimybės (tiesa, ne visada patikimos) aiškinti bl. žodžius ir peržiūrėti senas etimologijas:] Lie. véngti – kimr. gwingo ‘raitytis, rangytis’ (žr.: R. A. Fowkes, Problems of Cymric Etymology. – Lingua Posnaniensis 6, 1957, 90–111).
Šaltinis:
Топоров 1963d, 256
Antraštė:
véngti
Straipsnelis:
Hidron. sėl. *Vénzavas, kaip ir Kurš. *Vénzavā bei jotv. *Venzavā yra priesagos -av- vediniai iš tam tikro žodžio, suponuojančio šaknį bl. *vénź- resp. (su kitu apofonijos laipsniu) *vínź- ‘lenkti’, kurią greičiausiai turi ir lie. výž-ti ‘pinti’ (bei vyž-à ‘Bastschuh’) < *vínž- ‘lenkiant sujungti’ < ‘lenkti’, pr. wins-us ‘kaklas’, sl. vęzъ ‘Ulme’ ir kt. [plg. Būga RR II 655]. Ši bl.-sl. *vénź- (: *vínź-) ‘lenkti’ išriedėjo, matyt, iš ide. *u̯engh- ‘lenkti’ – iš tos pačios šaknies, kurią turi ir lie. véngti ‘ausweichen’ (< ‘ko nors prasilenkti’), pr. wang-an ‘galas’ (acc. sg.), wang-us ‘lydimas’, s. isl. vang-r ‘lanka’ ir kt.
Šaltinis:
Mažiulis 1981, 10
Antraštė:
véngti
Straipsnelis:
žr. viglas
Šaltinis:
Ambrazas 2006, 20
Antraštė:
véngti
Reikšmė:
avoid
Straipsnelis:
Lie. véngti ‘avoid’ (< ? *u̯eng- ‘(sich) krümmen’, LIV II, 682) akūtą turi dėl Winterio dėsnio.
Šaltinis:
Young 2008b, 124

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas