Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: pekus.

Antraštė:

pekus

Straipsnelis:

žr. daiktas

Šaltinis:

Smoczyński 1992, 143–172

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

Kad baltų-slavų kalbose yra daug formų, kurios neatitinka taisyklės ir rodo kentuminį elgesį, yra seniai žinoma ir dažnai tyrinėjama. Iš didelio tokių atvejų [liter. žr. Miller, D. G. Pure velars und palatals in Indo-European : a rejoinder to Magnusson, Linguistics 178 (1976) p. 53; reikėtų pridėti dar Bernabé Pajares, Emerita 39 (1971), p. 96–101...] skaičiaus minėtini: [...] s. i. paśú- ‘(naminiai) gyvuliai’, lo. pecū, bet pr. pecku, lie pẽkus.

Šaltinis:

Tischler 1990, 80

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

[Autorius lygina lie. kárvė, r. bažn. sl. krava, s.-kr. krȁva ir kt. su la. sirna, s.-kr. sína ir kt. Teigiama, kad priebalsių skyrimasis (veliarinis : palatalinis) etimologiniam siejimui netrukdo, nes plg. lie pẽkus/pr. pecku ‘(Klein)vieh’ vs. s. i. páśu/paśú-.

Šaltinis:

Nussbaum 1986, 8

Antraštė:

pekus

Straipsnelis:

Ide. ekonomikos, kuri buvo piemenų ekonomika, žodyne svarbiausias terminas *peku buvo vartojamas trijų didelių sričių kalbose: indoiranėnų, italikų ir germanų. (Lie. pekus greičiausiai yra skolinys iš germanų ar kitos kurios nors Vakarų kalbos).

Šaltinis:

Benveniste 1969, I, 47

Antraštė:

pẽkus (pẽkas)

Straipsnelis:

Pr. pecku (acc.) 5, ₂₄ ‘gyvuliai’ [ir kt.]; ar kaip ir lie. pẽkus arba pẽkas skolinys iš germ. *fehu ‘t. p.’ (iš kurio s. v. ž. fehu ir kt.), kaip mano Būga KSn. 64, ar, turėdamas ide. veliarinį g, giminiškas su germ. *fehu, lo. pecu (: s. i. pašu bei av. pasu) ‘t. p.’ ir kt. žr. Waldes Vrgl. Wrtb. II 16 t.

Šaltinis:

Endzelīns DI, IV (2), 273

Antraštė:

pekus

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti vadinamąją pirminę baltų kalbų leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t.y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma visiškai sutampančiais su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t.y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbų raidoje.] Gyvulys. Galvijas ir galvijai (gyvuliai) buvo vadinami niekatrosios giminės žodžiu, giminišku su vedų páśu-, lo. pecū ir go. faíhu (< *peḱu-). Tą rodo s. lie. pekus, lie. trm. pẽkus, pẽkas bei pr. pecku, peckan ‘galvijas’. [La. luõps ‘galvijai’ siejamas su alb. lopë ‘karvė’].

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 226

Antraštė:

pekus

Straipsnelis:

Oset. fys/fus ‘avis, avinas’. – Bendras ide. žodis. Kilęs iš iranėnų pasu-, ide. *peḱu- [...]. Plg. kurdų pez, pes, paz, pas, guran. päsi̇̂, pas, zaza päs, tal. pas, bel. pas, afg. psə ‘avis; smulkus gyvulys’, Pamyro š. pis, püs ‘mainų ir skaičiavimo vienetas, lygus vidutinio dydžio avino vertu’ (Зарубин, Барт. 59), Pamyro v. pus ‘avinas’ (Morgenstierne IIFL II 535) ‘vidutinio dydžio avinas arba avis, skaičiavimo vienetas’ [500], Pamyro s. pes, pehlevi pah, sogdų *pas- (ps-), sakų pasa- ‘avis; smulkus gyvulys’, av. pasu- ‘raguotis; smulkus raguotis’, s. i. pasu- ‘raguotis; naminis gyvulys; aukojimui skirtas gyvulys’, lie. pekus ‘galvijas’, go. faíhu ‘turtas, pinigai’, lo. pecus ‘galvijas’, iš kurio pecūlium ‘turtas’, pecūnia ‘pinigai’ [...].

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ, I, 500–501

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

Lie. pẽkus ‘gyvulių būrys’ pirminė reikšmė ‘galvijas, gyvulys’, pr. pecku. La. kalboje jokių lie. pẽkus, pr. pecku atitikmenų nesama. Vieni šį žodį laiko skoliniu iš germanų, kiti – senu baltišku žodžiu.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1970 b, 13

Antraštė:

pekus

Straipsnelis:

žr. akmuo

Šaltinis:

Pisani 1969, 137–138

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

Lie. pẽkus, -as „gyvulys; gyvuliai, galvijai“ fiksuojama senuosiuose raštuose ir tarmėse. Etimologų ir kalbos istorikų lie. pekus laikomas labai senos darybos žodžiu, paveldėtu iš indoeuropiečių senovės, ir, pateikdami atitikmenis (pr. pecku, peckan, lo. pecū, pecus, go. faihu, s. i. páśu, páśuḥ, av. pasu-), sieja su gr. πέκειν „pešti; šukuoti“ ir lie. pešti. Toks gretinimas suprantamas dėl palatalizacijos ir asibiliacijos; kuo paaiškinamos priebalsių pakaitos (lie. peši, pešti šalia lie. pekus). Daiktavardis pekus galėjo atsirasti substantyvizacijos būdu iš seno u-kamienio veiksmažodinio būdvardžio reikšme „pašùs, pešamas; vil̃nius“ (toliau *pek- /*pok-, plg. gr. πέκειν → πόκος „vilna“, semantiniam ryšiui plg. lo. lana „vilna“ ir laniger „vil̃nius; ėriukas“); būdvardišką kilmę rodytų dvejopos šio žodžio formos ide. kalbose: lytys su -s (lie. pekus, s. i. paśúḥ) atitinka u-kamienius vyr. giminės būdvardžius (lie. platus, gr. πλατύς, s. i. pr̥thúḥ) ir lytys be -s (pr. pecku, s. i. páśu) atitinka u-kamienius nekatrosios giminės būdvardžius (lie. platu, gr. πλατύ, s. i. pr̥thu). Visai tokius pat darybinius santykius patvirtina kiti du seni žodžiai: lie. alus (: alėti) ir pr. alu, lie. medus ir pr. meddo (iš *medu), gr. μέδυ „svaiginamasis gėrimas“ (dėl reikšmės plg. dar lie. žem. medus „svaiginamasis gėrimas“), s. i. madhu „medus; saldus ir svaiginamasis gėralas“, siejamas su veiksmažodžiais s. i. madati „svaigsta“, av. mad- „svaigti“, lo. madēre „būti prisigėrusiam“; taigi ir medus galėjo atsirasti per veiksmažodinį būdvardį reikšme „svaigus, svaiginantis“. Daiktavardėti galėjo ir vyriškosios, ir nekatrosios giminės formos, dėl to susidarė senos gretiminės lytys: pekus | peku, alus | alu, medus | medu.

Šaltinis:

Kuzavinis 1967b, 100–102

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

Jotvingių pesi ‘galvijai’ sietina su lie. pẽkus, pr. pecku (s. i. paśu ir kt.).

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 77

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

Plg. pr. pecku ‘Vieh’, s. i. páśu, av. pasu, lo. pecu. K. Būga ir kt. laikė šį žodį skoliniu iš germanų *fehu (plg. go. faihu, vok. Vieh). Hermannas pirmasis įtikinamai įrodė, kad pekus nėra skolinys iš germanų. Jam pritaria ir Skardžius savo straipsnyje „Prof. Eduardas Hermannas“: „lie. pekus, be abejonės, gali būti toks pat senas indoeuropiškas darinys, kaip av. pasu, lo. pecu ir kt.“, nes jau senų senovėje galėjo būti gretimais vartojamos dvejybinės lytys, vienos su palataliniu, kitos su kietu gomuriniu k (Skardžius, 1998а, 612).

Šaltinis:

Rosinas 1998, 283

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

[Nagrinėjami bevardės giminės prūsų kalbos daiktavardžiai.] Pr. pecku ‘das Vieh’ (III) yra senas bev. gim. daikt., plg. s. i. páśu, lo. pecu, go. faíhu (taip pat ir vyr. gim. s. lie. pẽkus).

Šaltinis:

Petit 2000, 36

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

[Aptariami netaisyklingi slavų ir baltų kalbų fonologiniai atitikmenys, rodantys kontaktus su kitomis mažiau ar daugiau artimomis ide. tarmėmis.] Gutturalwechsel atvejus galima paaiškinti kaip perimtus iš centum arba pra-satəm tarmių: pr. pecku ‘cattle’, s. lie. pẽkus. Ide. *pek̑u-, plg. s. i. paśú-, lo. pecū, go. faihu.

Šaltinis:

Andersen 2003, 54–58

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

žr. šuo

Šaltinis:

Kazlauskas 1972, 85–86

Antraštė:

pẽkus

Reikšmė:

(Klein)Vieh

Straipsnelis:

Go. faihu, s. isl. fé, s. ang. feoh, s. saksų fehu, feho, s. v. a. fihu, fihu ‘Vieh’ < germ. *feh-u-, kuris yra aiškus veldinys, plg. s. i. paśú- m., páśu- n. ‘Vieh, Tier’, lo. pecū ‘Vieh’, lie. pẽkus ‘(Klein)Vieh’, atsiradę iš ide. šaknies *pek̑- ‘rupfen, scheren’ (plg. lie. pèšti, pešù ‘(Haare) ausreißen, (Wolle) zupfen’). Pirminė reikšmė būtų ‘das Ausgezupfte’, ‘Vließen’, o po to metonimiškai pradėta vartoti vadinant gyvulį.

Šaltinis:

Casaretto 2004, 194

Antraštė:

pẽkus

Reikšmė:

‘Vieh’

Straipsnelis:

[Ginama teorija, kad ide. sprogstamųjų veliarinių priebalsių sistema buvo *k : *kʷ, o *k̑ atsirado iš *k palataliniame kontekste.] Tai remia atvejai su variantais *k ~*k̑, pvz.: pr. pecku n., lie. pẽkus m. ‘Vieh’ : s. i. páśu- n., paśú- m., Av. pasu m. ‘Vieh’ < *pók-u-/*pék-u-, *pék-u-/*pk̑-éu̯-.

Šaltinis:

Lipp 2009a, 11–12

Antraštė:

pẽkus

Straipsnelis:

[Aptariami sanskrito u kamieno oksitonai.] S. i. paśu- masc. < *peḱ-u-. Be oksitoninės vyriškosios giminės formos, yra ir bevardės giminės baritonas páśu-, paliudytas ir germanų *féhu- (go. faihu, s. v. a. fihu etc.) ir lie. pẽkus (a. p. 2) (žr. Illič-Svityč). Bevardės giminės žodžių baritonezė yra produktyvi priebalsiniuose kamienuose, vadinasi, oksitoninė vyriškosios giminės forma mažiausiai tokio pat senumo kaip ir bevardė.

Šaltinis:

Lubotsky 1988, 45